5. Tikėjimas

Tavo sąmonės pamate glūdi Tikėjimas. Pasakyta: „Kiekvienam pagal jo tikėjimą“. Tačiau tai ne tas tikėjimas, apie kurį kalbame galvodami apie religiją ar apie Dievą (o tai, beje, skirtingi dalykai). Tai yra ne tada, kai kalbame apie aklą tikėjimą: girdi, mums tenka kažkuo tikėti, kai neturime žinių, o kai žinias įgyjame, tikėjimas mums nebėra reikalingas. Ne, mes kalbame apie Tikėjimą kaip tokį, apie tikėjimus – pasąmoningus stabilius įsitikinimus, kurie eina pirma bet kokių žinių. Apie Tikėjimą, kuris lemia pagrindinius mūsų realybės dėsnius. Ir čia svarbu suvokti, kad mes visi, patys to, galbūt, nesuvokdami, kažkuo tikime.

Vieni tiki mokslu, tuo, kad žmogus – tai išsivystęs gyvūnas, kiti tiki religinėmis dogmomis, „seneliu ant debesies, kuris viską valdo“, dar kiti tiki magiško poveikio galia... Tačiau dauguma žmonių, patys to nesuvokdami, tiesiog tiki tuo, kad pasaulis yra toks, koks yra, kokį mes jį matome, jaučiame, matuojame, ir jis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, nuo to, ką mes apie jį galvojame, ką apie jį žinome – jis tiesiog yra. Ir kai mūsų nebeliks, jis bus ir toliau toks pat, tiesiog mūsų jame nebebus. Tai vadinama „objektyvia realybe“. Tačiau tai nėra tai, kaip yra iš tikrųjų, tai tiesiog toks tikėjimas, gilus, vaikystėje nesąmoningai perimtas ir įpročio įšaknytas įsitikinimas; dauguma žmonių tiesiog tiki šia „objektyvia realybe“ lygiai taip pat, kaip kažkas tiki „seneliu ant debesies“. Tačiau esmė ta,

kad formulė „kiekvienam – pagal jo tikėjimą“ veikia bet kuriuo atveju: kuo Tu tiki, tą ir gauni. Bet koks Tikėjimas, kaip ir bet kokia tiesa, pats save patvirtina išorinės realybės faktais. Bet koks.

Baziname lygmenyje mūsų realybė yra, kaip sako fizikai, kvantinė sriuba, tai yra visų įmanomų realybės variantų „mišrainė“, ir tik mūsų suvokimo šablonas, tai, kaip mes žvelgiame į savo pasaulį, pro kokią (tikėjimų ir įsitikinimų) prizmę jį priimame, nulemia tą konkretų realybės variantą, kurį mes išgyvename. Taip, šie variantai turi skirtingas išsipildymo tikimybes. Tačiau kaip mums sako kvantinė koncepcija QBism (Kjubizmas), „tavo realybėje su didžiausia tikimybe vyksta tai, kuo Tu tiki (esi tikras) tiek, kad esi pasirengęs už tai statyti pinigus“. Tavo realybėje vyksta tai, kuo Tu tiki, „kiekvienam – pagal jo tikėjimą“, o faktai ir juos tvarkanti žinija tėra pasekmės, kurios „išplaukia“ iš materialios tikrovės kvantinės sriubos pagal mūsų Tikėjimo šabloną.

Kitais žodžiais tariant, Tu visą laiką nesąmoningai ieškosi ir rasi patvirtinimus būtent tam, kuo tiki. Klausimas, vėlgi, tik tas, ar tavo Tikėjimas, tavo įsitikinimai daro Tave laimingą? Galbūt iš pradžių savo tikėjimus Tu perėmei nesąmoningai – iš mamos ir tėčio, iš auklėtojų ir mokytojų, iš visos savo aplinkos, bet dabar Tu gali atlikti sąmoningą pasirinkimą. Kritiškai permąstyti vaisius, kuriuos

Tu gauni iš savo dabartinių tikėjimų bei įsitikinimų ir – dabar jau sąmoningai – pasirinkti tai, kuo Tau iš tiesų norisi tikėti. Tikėjimo pasirinkimas reiškia pasirinkimą realybės ir dėsnių, pagal kuriuos ji veikia.

Pasirenkantis tikėti „objektyvia realybe“ automatiškai patenka į šios realybės dėsnių veikimą: išteklių ribotumas, būtinybė kovoti dėl jų, konkurencijos dėsniai, kuriuose aukščiau moralės, etikos, Meilės ir teisingumo visada bus išlikimas. Išlieka stipriausias. Tačiau visada atsiras dar stipresnis, turintis mažiau moralinių-etinių suvaržymų. Tačiau ir jis galiausiai pralaimės – pačiam stipriausiam priešininkui – neišvengiamai mirčiai. Šioje realybėje yra tik viena garantija – pralaimėjimo garantija, mirties kaip natūralios baigties garantija. O kol Tu nenumaldomai eisi šio iš anksto nulemto finalo link, Tu esi pasmerktas kentėti, bijoti ir nemylėti. Arba gyventi su „nuskausminamaisiais“, bandydamas bent kuo nors atitraukti Save nuo baimių ir nusivylimų skausmo – maistu, seksu, pramogomis, sportu, dirbtiniais žaidimais, įvairiais kursais, mokymais, narkotikais, alkoholiu...

Ir tai yra „objektyvu“. Juk „objektyvioje realybėje“ yra tiek daug išorinių, nuo Tavęs nepriklausomų veiksnių, kad protingas žmogus, jei jis tiki „objektyvia, nepriklausomai nuo jo egzistuojančia materialia tikrove“, tiesiog privalo jausti baimę ir nuolatinį nerimą dėl negalėjimo visų jų kontroliuoti. Tokioje realybėje pagal apibrėžimą viešpatauja baimė. Tačiau

žmogus negali gyventi amžinoje baimėje, tai prieštarauja jo Tikrajai prigimčiai. Štai ir tenka kažkuo Save blaškyti...

Ir daugelis nuo šios baimės bei kančių bėga „pas Dievą“, pas dievą, kuris lygiai taip pat, kaip ir „objektyvi realybė“, egzistuoja atskirai nuo Tavęs – toks „senelis ant debesies, kuris viskam vadovauja“. Tačiau tai kaip „blogas policininkas“ ir „geras policininkas“. „Tie patys kiaušiniai, tik iš kito šono“. Dabar Tu privalėsi bijoti jo. Ir nuolat aiškintis, ko iš Tavęs nori jis. Ir čia atsiranda daugybė religinių egregorų, esybių, trokštančių pasimaitinti žmonių tikėjimo energija. Nes Tikėjimas – tai gyvybės šaltinis, Tikėjimas – tai kanalas, kuriuo energija perduodama tam, kuo Tu tiki. Ir ar Tu tiki dievu, mokslu, trečiuoju pasauliniu karu ar prezidentu, kuris visus išgelbės, iš esmės neturi reikšmės. Tu savanoriškai atiduodi savo gyvybinę energiją kažkam išorėje.

Tai nereiškia, kad Dievo nėra. Dievas egzistuoja. Dievas egzistuoja kaip Aukščiausiasis visko, visos esaties, visko, kas kada nors buvo, yra ir bus, Potencialas ir kartu kaip jo Šaltinis. Ir visais laikais buvo žmonių, kurie paskirdavo save tarnystei šiam Aukščiausiajam žmonijos ir Gyvenimo apskritai Potencialui, įvardydami šį Aukščiausiąjį Potencialą kaip Besąlygišką Meilę, Amžinąjį Gyvenimą, nugalėjusį mirtį, Aukščiausiąjį Protą, Aukščiausiąją Išmintį, Aukščiausiąją Jėgą ir Aukščiausiąją Valią, Aukščiausiąją Priežastį ir visko Šaltinį, ir galiausiai, Aukščiausiąjį

Patrauklumą pačia bendriausia prasme. Tokius žmones, pašventusius save tarnystei šiam Aukščiausiajam Potencialui, vadino šventaisiais. Ir šie žmonės užmegzdavo savo pačių viršlaikinį ir bekonfesinį ryšį su šiuo Aukščiausiuoju Potencialu ir savo tarnyste bei tikėjimu praturtindavo visas arba kažkurią konkrečią iš Jo savybių: vieni ugdė Valią (po 40 metų stovėdami maldoje ant stulpo ar akmens), kiti – Jėgą valdyti materiją per tikėjimą („Ir jei tavo tikėjimas bus kaip garstyčios grūdelis, tarsi šiam kalnui pasitraukti, ir jis pasitrauks pagal tavo žodį“), kiti pelnė Išmintį, stiprindami Protą ir keldami jį į Dvasią, į Dvasią kaip Aukščiausiąją sąmonės formą. Vieni drausmino protą. Kiti brandino Laisvę nuo baimių ir kūno apribojimų, kūniškų priklausomybių. Kiti tobulino Kūną. Kiti plėtė Sielos spektrą. Kiti grynino Energiją. Kiti pelnė Meilę.

Taip, tai irgi tikėjimas. Tačiau šis Tikėjimas, pašvęstas Visumai, Vienintelei ir nedaliai Esybei, kuris visais laikais užmegzdavo savo pačių Gyvąjį Ryšį su Gyvuoju Viršlaikiniu Dievu, įnešdamas savo pasiekimus į Vieningą Dvasios Iždą, šis Tikėjimas, Gyvasis Tikėjimas, sukūrė mūsų su jumis Aukščiausiąjį Potencialą, prie kurio vieną dieną prieigą gaus kiekvienas trokštantis – ir jau ne pagal asmeninius nuopelnus, o pagal Aukščiausiąją Malonę, išaustą iš šių šventų žmonių pasiaukojamo Bendro Žygdarbio, per visą žmonijos istoriją susiliejusio į Vienatinio Dievo Paveikslą ir Jo Meilę mums, Jo Malonę kaip Mūsų Vienatinio Tėvo-Motinos Savo vaikams.

Ir šis Tikėjimas dėl savo visuotinumo sukuria Aukščiausiojo Potencialo kolektyvinę realybę, Rojaus kolektyvinę realybę.

Kiekvienas iš šių žmonių naudojo savo negalias, savo ribotumą kaip starto aikštelę ir augino Tikėjimo jėgą bei troškimo jėgą (o troškimai – tai labai svarbu, kaip pamatysime kitoje dalyje), nenusigręždamas nuo savo silpnumo bei baimių ir nebandydamas pasinerti į „nuskausminamuosius“, kaip kiti žmonės, bet atvirai žvelgdamas jiems į akis ir kasdien atlikdamas išėjimo už šių ribų žygdarbį, paskirdamas šio žygdarbio vaisius ne asmeniškai sau, bet visai Žmonijai, Jos Aukščiausiajam Potencialui, Tam, ką mes vadiname Vienatiniu Dievu, Vienatiniu Tėvu-Motina, Vienatine Dvasia, suvokdamas, kad visos šios aukščiausios savybės pasieks savo kritinę masę ne dabar, ne šią sekundę, bet ateityje („ateinančiame amžiuje“), kažkokioje kokybiškai Naujoje Sąmonėje, Kuri vieną dieną suvoks Save kaip visko Priežastį. Kūrėjo Sąmonėje.

Ir štai, ši ateitis atėjo. Vieną dieną – tai Dabar.

Tu paklausi: o kodėl negalima tiesiog tikėti savimi? Galima. Tačiau palygink: tikėjimą savimi kaip atskira būtybe ir Tikėjimą Savimi kaip unikalia Vienatinio Dievo, Vienatinio Gyvenimo apraiška, įkūnijusia Savo Aukščiausiąjį Potencialą ir toliau Jį plečiančia kiekvieną akimirką visomis Savo unikaliomis

apraiškomis, kuriose kiekvienas Dievo vaikas, kiekvienas savo realybės kūrėjas, kas akimirką tęsia talentų ir dovanų, gautų iš Vienatinės Dvasios-Tėvo-Motinos, vystymą, įnešdamas savo kasdienį indėlį į šio Aukščiausiojo Potencialo didinimą, mainais sau gaudamas Atnaujintą Vienatinio Aukščiausiojo Potencialo Versiją, išnešiotą visų Vienatinio Kūno vaikų bei dalelių kiekvieną Vienatinio Dabar akimirką.

Sutik, tikėjimas savimi kaip atskiru sąmonės nešiotoju, apribotu savo patirtimi, ir Tikėjimas Savimi kaip unikalia Vienatinio Dievo apraiška, Kuri sugeria į Save Vienatinį Aukščiausiąjį Potencialą Vienatinės Viršlaikinės Sąmonės, išnešiotos visos Žmonijos, – tai skirtingi dalykai.

Tad kaipgi patikėti Savimi, Savimi kaip savo realybės kūrėju, savimi, neatskirtu nuo Visumos, bet kaip dievu ir mylimu vaiku, unikalia Vienatinio Dievo apraiška tavo unikalioje žmogiškoje formoje?

Juk Tikėjimas labai glaudžiai susijęs su troškimais. Mes tikime tuo, kuo norime tikėti. Ir atvirkščiai: mūsų troškimus nulemia mūsų tikėjimai. Išsiaiškinkime gyvybę teikiančią tavo troškimų galią.