7. Jausmai

Žvelgiant iš kasdienės sąmonės taško, mums atrodo, kad mūsų jausmai (pojūčiai, emocijos ir dvasiniai išgyvenimai) priklauso nuo išorinių aplinkybių: iš pavojaus kyla baimė, iš šiurkštaus žodžio – nuoskauda, iš padarytos klaidos – kaltė, iš susitikimo su mylimuoju – meilė, iš vaikų „blogo elgesio“ – susierzinimas ir t. t.

Tačiau Kūrėjo Sąmonės požiūriu viskas yra priešingai – mūsų sąmonėje jau glūdi pasąmoninės (nesąmoningos, automatiškai įsijungiančios) tam tikrų jausmų, emocijų paleidimo programos. Jas galima vadinti jutimo šablonais. Ir būtent jutimo šablonai iš „kvantinės sriubos“ gimdo (pritraukia į mūsų realybę) atitinkamas aplinkybes: baimė gimdo pavojus ir grėsmes, nuoskauda – skriaudėją, kaltė – klaidas, gėda – Tavo menkystės įrodymus, pykčio polinkis ras ant ko pykti, neapykanta ras sau priešą ir t. t.

Jausmai yra pirminiai, o išorinės aplinkybės – antrinės. Pakeisk savo jausmus, ir Tu pakeisi savo realybę.

Šis mechanizmas labai glaudžiai susijęs ir su mūsų įsitikinimų įkūnijimo mechanizmu, ir su troškimų fizika. Vieni įsitikinimai gimdo vienus jausmų šablonus, kiti įsitikinimai – kitus. Kaip jau minėjome, Tikėjimas į

objektyvią, nepriklausomai nuo mūsų egzistuojančią realybę yra susijęs su daugybės baimių išgyvenimu: mirties baimė, gyvenimo baimė, pasmerkimo baimė, klaidos baimė, konflikto baimė, baimė likti be pinigų, baimė susirgti, fizinio ir emocinio skausmo baimė, baimė dėl rytojaus, permainų baimė, baimė dėl vaikų, dėl jų ateities, naujos pradžios baimė, pačios baimės baimė…

Rezultatas – visi mūsų troškimai susitelkia ties noru apsaugoti Save ir savo artimuosius, apsisaugoti nuo visokiausių baimių ir grėsmių, kas „objektyvios realybės“ sąlygomis iš principo yra neįmanoma. Ir kuo labiau stengiamės apsisaugoti (uždirbti daugiau pinigų, įgyti daugiau kontrolės, valdžios kitiems žmonėms ir t. t.), tuo daugiau atsiranda priežasčių nerimauti, o grėsmių mastas, priešingai, tik auga. „Kuo aukščiau kilsi – tuo skaudžiau krisi“.

Tikėjimas gi tuo, kad mes patys savo sąmone kuriame savo realybę, mus įkvepia, atveria mums plačias galimybes įkvėpimui ir kūrybai, susidomėjimui Savimi, pažadindamas Priežasties ieškojimo ir tyrinėjimo savyje aistrą, savęs pažinimą, suteikia mums galimybę išmokti įjungti būtent tuos jausmus, kuriuos norime patirti, perkeldamas mūsų proto dėmesio centrą nuo „išorinio“ mąstymo, išorinių įvykių analizės, prie vidinių būsenų stebėjimo ir savirefleksijos. Tikėjimas, kad esame kūrėjai visomis prasmėmis, skatina mus mokytis valdyti Save, palaipsniui silpninant (o vėliau ir visiškai išjungiant) reagavimo į išorinius

dirgiklius programas, ir atvirkščiai – įgyjant sąmoningo savo būsenos kūrimo įgūdžius gyvu Tiesos žodžiu, maldoje, meditacijoje, proto drausmėje, sąmoningame savo jausmų stebėjime ir perkeitime, iki pat Besąlyginės Meilės ir visų Jos atspalvių išgyvenimo: nuo subtilaus dvasinio virpesio iki Dieviškosios Malonės ir Vienybės su visa būtimi.

Kūrėjo Sąmonė suteikia mums tokią kūrybinės saviraiškos laisvę ir atveria tokias Aukščiausiojo Pasimėgavimo perspektyvas per sąmoningą savo būsenos valdymą, kad mūsų troškimai lenktyniaudami stumia mus užsiimti vien tik tuo: vis giliau ir plačiau atskleisti savo kūrybines galias, savo talentus, pažinti Save, įvaldyti vis naujus ir naujus sąmoningo kūrimo įrankius bei plėsti darbo su sąmone įrankių arsenalą, išaugantį į ištisą Sąmonės Technologijų medį, iš esmės Gyvybės Medį, kurio saldžiausiu vaisiumi tampa Meilės Technologija. Kodėl Technologija? Nes dabar mes galime paleisti, kurti Meilę sąmoningai, valdydami savo sąmonę. Yra esminiai žingsniai, kuriuos atlikdami gauname garantuotą rezultatą. Kas tai, jei ne technologija?

Taip, ši technologija, Meilės Technologija, iš mūsų reikalauja iš pradžių įvaldyti daugybę mums iš esmės naujų įgūdžių, „Kūrėjo sąmonės smulkiosios motorikos“ – disciplinuoti savo protą, perkeliant dėmesio centrą į jausmus, išmokti valdyti savo energetinę

būseną, užveriant nutekėjimus ir didinant gyvybinės energijos srautą, laikytis sąmonės higienos, sąmoningai rinktis Tikėjimą visko, kas vyksta, tobulumu, vėl ir vėl susigrąžinant Kūrėjo Atsakomybę bet kokiose situacijose ir bet kokiomis aplinkybėmis, užmegzti tvarų vidinį dialogą su Aukščiausiaisiais, anapus laiko esančiais savo Aš aspektais (Viršsąmone, Vienintele Siela, Vienintele Dvasia, Dievu Tėvu-Motina, Kristaus Sąmone, dievais-protėviais ir dievais-mokytojais, su savo Aukščiausiuoju Aš), ieškoti ir rasti visko, kas vyksta, Priežastį tik savyje, kasdien lavinti savo talentus, orientuojantis pagal pasimėgavimo, o ne prievolių kompasą, – žodžiu, išmokti gyventi pagal Džiaugsmą, o ne iš baimės ir pareigos jausmo („ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“) bei daug daug kitų svarbių ir galingų savo vidine jėga bei efektyvumu, tačiau labai lengvų pagal vidinį pojūtį, – apskritai šaunių ir nuostabių – sąmonės įgūdžių, – todėl visa tai užtruks tam tikrą laiką, tad nebūkite sau pernelyg griežti ir reiklūs šiame kelyje, juk galiausiai visa tai atsiperka prieiga prie Aukščiausiųjų realybių ir Aukščiausiojo Pasimėgavimo, būdingo mūsų dievažmogiškai prigimčiai – Absoliučiai Besąlyginei Amžinajai Meilei.

O svarbiausia šioje Technologijoje, Meilės Technologijoje, yra tai, kad mes galime sukurti Meilę, faktiškai Gyvąjį Rojų, bet kurio pragaro viduryje ir iškelti bet kokį skausmą, kančias bei išgyvenimus į jų aukščiausią potencialą – naujas ir naujas

mūsų talentų briaunas bei beribės Dieviškosios Meilės Vaivorykštės atspalvius.

Taip sugeba tik dievai. Ir mudu su Tavimi to išmoksime, Mano mylimas drauge.

Tai Tavo prigimtyje. Tiesiog reikia to stipriai panorėti ir pareikalauti. Pareikalauti savo kelio. Pareikšk savo Dieviškąją valią Dvasios laisvei įgyti, Vidinės tiesos atskleidimui ir Absoliučios Besąlyginės Amžinosios Meilės įgūdžių įvaldymui!

Taigi, jausmai yra pirminiai, o išorinės aplinkybės – antrinės, išorinis įvykių srautas – tai tik dekoracijos, kuriose atsiskleidžia mums įprasti jutimo šablonai. Kalbant apie ankstesnį jausmų spektrą (pyktis, nuoskauda, kaltė, baimė, gėda ir t. t.), šie jutimo šablonai dažnai vadinami emociniais krūviais. Šie vidiniai emociniai krūviai žmoguje susiformuoja labai anksti, vaikystėje ir paauglystėje – dėl patirtų emocinių traumų, ir vėlesniame gyvenime cikliškai atsikartoja, vėl ir vėl keldami mums tas pačias emocijas, bet galbūt su naujais žmonėmis ir naujomis gyvenimo aplinkybėmis. Dekoracijos keičiasi, išgyvenimų esmė lieka ta pati – tol, kol žmogus nepradės ieškoti ir pripažinti visko, kas vyksta, priežasties savyje ir tiktai savyje – nesiims

savirefleksijos, savęs pažinimo, neatras šių „krūvių“ ir jų „nukenksmins“.

Ir kaip sakoma tame anekdote, „psichoterapijai prireiks penkerių metų“. Tačiau su Dievu, su mūsų sąmonės Architektu, šis kelias, išgijimo kelias, trunka vos kelias minutes, net akimirkas. Būtent šiam išgijimui, perkeitimui, mūsų sąmonės transformacijai mums ir reikalingas Dievas. Ne tam, kad nuolat aiškintumėmės su neigiamomis pasekmėmis, bet tam, kad pašalintume pačią priežastį. Į tai visų pirma ir turi būti nukreipta mūsų malda:

„Viešpatie, Tėve mūsų, išmokyk mus visame kame ir visada, visomis gyvenimo aplinkybėmis, ieškoti priežasties savyje ir tik savyje – o radus, ištaisyti“, –

mums pataria Šventosios Trejybės Sergijaus-Radonežo Lavros archimandritas, tėvas Kirilas (Pavlovas), šiuolaikinis šventasis ir stebukladarys. Ir šio „ištaisymo“ prasmė yra ne perdaryti Save, o tame, kad, priėmus Priežastį savyje, priėmus Kūrėjo Atsakomybę už savo kūrinius, suvaldyti Save, susigrąžinti valdžią Sau ir daugiau niekada neatiduoti jos savo Tikėjimu išoriniams objektams, išorinėms priežastims, išorinėms dekoracijoms, tebūnie tai žmonės ar „objektyvios aplinkybės“.

Geroji žinia – ir įkvepianti šio vidinio darbo dalis – yra ta, kad galiausiai mes

atrandame, jog visa mūsų patirtis yra tobula, ir kad net šios pirminės „vaikystės emocinės traumos“, arba, kaip sako psichologai, „šakniniai epizodai“, kuriuose susiformavo vieni ar kiti emociniai krūviai, ten buvo sudėti mūsų pačių noru, buvo iš anksto „suplanuoti“ mūsų, mūsų aukštesniųjų aspektų, mūsų Dieviškosios esmės, kaip sielos patirtis, būtina jos tapimui ir išminties įgijimui. Visas šis „meilės trūkumas vaikystėje“, apie kurį dažnai kalba psichologai, buvo meistriškai surežisuotas, kad praėję tam tikrą skaičių negatyvios patirties pasikartojimų mes, neradę jokių išorinių sprendimų, atsigręžtume į vidų ir išmoktume patys generuoti Meilę, kurti Ją, o nebėgiotume ištiesta ranka, kaulydami meilės iš kitų tokių pat vargšų, kaip ir mes – tėvų, partnerių, sutuoktinių, draugų…

Būtent iš mūsų juslinio bejėgiškumo, baimių, kaltės, atskirtumo, kančios ir kovos išgyvenimo patirties – iš mūsų dvasinio skurdo patirties, gėdos dėl savo netobulumo, pavergimo visokiausiomis ydomis ir priklausomybėmis – gimsta dvasios stiprinimo troškimai: troškimai įgyti Aukščiausiąją Jėgą, Aukščiausiąją Laisvę, Aukščiausiąją Valią, Aukščiausiąjį Protingumą, Aukščiausiąją Bebaimystę, Aukščiausiąjį Pasimėgavimą, Vienybę, Vientisumą, Santarvę ir Meilę – visas tas savybes, kurias priskiriame Dievui kaip Aukščiausiajam mūsų vystymosi Potencialui. Ir kaip dabar žinome, visi troškimai jau išsipildė, tereikėjo tik to, kad šie troškimai mumyse gimtų ir sustiprėtų. Todėl

ačiū už tai visoms mūsų vaikystės traumoms ir visiems sunkumams, su kuriais susidūrėme gyvenimo kelyje. Ir būtent mūsų ryški jausminė patirtis, ypač negatyvi, pasitarnavo šių troškimų sustiprinimui. Todėl ačiū ir visiems mūsų „negatyviems“ jausmams, privertusiems mus atsigręžti į vidų, ieškoti ir rasti (o tiksliau, savo Tikėjimu sukurti) Priežastį savyje. Kūrėją savyje. Dievą Savyje.

„Palaiminti dvasios vargšai, nes jų yra Dangaus Karalystė“, – sako Kristus Kalno pamoksle.

Dvasios skurdas, kai jį įsisąmoniname, gimdo mumyse atitinkamus troškimus, troškimus „nuo priešingo“. Kita vertus, troškimai jau išpildyti. Beliko pareikalauti rezultato ir priimti jį pilnatvėje, priimti savo Aukščiausiąjį Potencialą, pavadinus Jį vardu. Ir štai čia mes pereiname prie mūsų sąmonės viršūnės, prie mūsų „stogo“. Kuris, beje, be tokio fundamentalaus pasirengimo, susijusio su sąmoningu savo Tikėjimo pasirinkimu, savo troškimų pripažinimu bei suderinimu ir jausmų šablonų perrašymu – žodžiu, be pripažinimo to fakto, kad kiekvienas iš mūsų (savo sąmone) pats kuria savo realybę, – esant šiandieniniam supančios tikrovės nestabilumui, lengvai gali ir „nuvažiuoti“, jei staiga mūsų sąmonės pastato pamatas pasirodys nepakankamai tvirtas. Pamatas yra, sienos sumūrytos, pereiname prie stogo…