6. Norai

Reikalas tas, kad pačiame pamatiniame mūsų materialios tikrovės lygmenyje, kvantinės fizikos lygmenyje, tai yra visų galimų variantų „kvantinėje sriuboje“, visos dalelės, sudarančios mūsų materialų pasaulį, gimsta (išnyra iš „kvantinės sriubos“) poroje su taip vadinamomis antidalelėmis (pramaterija). Ir šios antidalelės, turėdamos neigiamą masę ir nešdamos savyje neigiamą (pagal ženklą) energiją, yra fizinė mūsų norų išraiška. Taigi, visos dalelės gimsta poromis: dalelė-antidalelė, tai yra viskas šiame pasaulyje egzistuoja tik poroje su atitinkamais norais. Ir iš čia seka dvi stulbinančios išvados.

Pirmoji: visi norai jau išpildyti, kitaip tiesiog negali būti, – kvantinės fizikos požiūriu, tą akimirką, kai gimsta noras (antimaterija), poroje su juo gimsta ir materija (energija), kuri tiksliai atitinka šį norą. Jos tiesiog negali egzistuoti viena be kitos.

Antroji išvada, kylanti iš pirmosios: visa, kas yra Tavo pasaulyje, – Tavo ir tik Tavo norų rezultatas, niekas kitas dėl to „nėra kaltas“. Problema ta, kad mes, to nežinodami (tiksliau, tikėdami priešingai, jog viskas pasiekiama tik sunkiu darbu), mes, netikėdami šiuo paprastumu, kai tik mums kildavo kokių nors norų, pasiaukojamai puldavome juos pildyti – kovodami su

pasauliu, laužydami aplinkybes, eikvodami tam labai daug energijos – energijos, kuri jau sukūrė visa, kas trokštama, tačiau savo siekiais mes atimdavome šią energiją iš to, kas jau sukurta, eikvodami ją nereikalingiems veiksmams, kovai – pinigų uždirbimui, tikslų kėlimui, ketinimams, plano rengimui ir bandymams jį įgyvendinti, žmonių ir išteklių organizavimui, kontrolei bei pasiekimams ir t. t.

Dėl to mes atimdavome energiją iš jau materijoje įkūnytų norų, ir jie tiesiog ištirpdavo mūsų tikrovėje. Vietoj jų atsirasdavo daug tuštybės, daug „svarbių“ – ir prie nieko nevedančių – darbų, tačiau nebuvo tikrojo noro įkūnijimo: energija buvo iššvaistyta veltui. Tai savo ruožtu gimdė daug prieštaringų norų mūsų sąmonės viduje. Kartas nuo karto, kurdami planus ir nusivildami bandymais juos įgyvendinti, mes kaupėme vidinį nuovargį, nuoskaudas tiems, „kurie mums sutrukdė“, kaltę dėl „savų klaidų“, kuriomis aiškindavome, kodėl šįkart nepavyko, gėdą dėl savo bejėgiškumo, baimes, kad vėl nepavyks, ir t. t., iš ko gimdavo visiškai kiti norai, nesusiję su pradiniais, tikraisiais mūsų sielos norais – noras kažką kažkam įrodyti, noras pasiteisinti, noras nubausti Save, noras neturėti, kad nereikėtų nešti už tai atsakomybės, noras tingėti ir visiškai nieko nedaryti, taupant energijos likučius, noras pasislėpti nuo visų, netgi noras numirti, kad būtų „nuplauta gėda“…

Ir šie pasąmoniniai (tai yra mūsų neįsisąmoninti) norai imdavo konfliktuoti su visomis mūsų naujomis pradžiomis. Jie taip pat, kaip antimaterija, gimdė juos atitinkančią materiją: paleisdami atitinkamus scenarijus mūsų gyvenime – ligų, skolų, neįvykdytų įsipareigojimų, reputacijos praradimo, teisminio ir baudžiamojo persekiojimo, jėgos spaudimo, konfliktų, santykių aiškinimosi, daugybės emocinio skausmo, kančios ir galiausiai mirties, ir mums tekdavo kovoti jau nebe už norų išsipildymą, o už patį išlikimą. Ir nors mes patys paleisdavome visus šiuos procesus savo gyvenime, mums atrodė, kad kažkoks nedraugiškas ir pavojingas pasaulis bando mus sunaikinti. Ir mes norėjome apginti savo, apsaugoti, atkeršyti, sunaikinti „priešą“, nors jokio priešo čia, išskyrus mus pačius, niekada nebuvo.

Dėl to mūsų viduje, mūsų sąmonėje, formuodavosi daugybė prieštaringų norų, kurie, kaip gulbė, vėžys ir lydeka, tempė mūsų tikrovės „vežimą“ į skirtingas puses.

Ką daryti? Reikia išmokti susitvarkyti su visais susikaupusiais vidiniais prieštaravimais ir pamažu apvalyti savo sąmonę nuo destruktyvių elgesio bei sprendimų priėmimo šablonų, pasąmoninių programų ir prieštaringų norų, kurie paleidžia susinaikinimo ir kovos su pačiu savimi programas. Reikia suderinti visus „vėžius ir lydekas“ su mūsų „gulbėmis“. Ir išmokti pagaliau matyti,

kad visi norai jau išpildyti ir nereikalauja jokių pastangų iš mūsų pusės, o veiksmai mums reikalingi tik Kūrybai, o ne pasiekimams, nes kūrybos, bendrakūrystės vienas su kitu noras – tai savarankiški mūsų sielos norai, kurie taip pat kuria sau visas reikalingas sąlygas, kad galėtume pasireikšti kaip kūrėjai ir kaip statytojai – tai taip pat tikrieji mūsų sielos norai, ir būtent jie reikalauja mūsų pasireiškimo, mūsų veiksmų, ir šie norai taip pat gimdo atitinkamą energiją – tai įkvėpimo, pakylėjimo, kūrybinio proveržio ir sielos impulsų vienytis su bendraminčiais, bendrakūrėjais energija.

Todėl, mano drauge, Tu gali nesijaudinti dėl to, kad jei visi Tavo norai jau išpildyti, Tau „visiškai nebus ką veikti“. Atvirkščiai, priėmęs savo norus kaip išpildytus, Tu išsilaisvinsi nuo būtinybės užsidirbti, laužyti tikrovę, kontroliuoti, manipuliuoti kitais ir siekti, išsilaisvinsi – tikrųjų savo sielos norų įkūnijimui – Kūrybai, Meilei ir Daugialypės Tiesos Užjautimui – savo tikrajai paskirčiai, kuri viena tik ir daro mus laimingus, nes atitinka mūsų tikrąją prigimtį – ir tuomet Tu galėsi įkūnyti savo Aukščiausiąjį Potencialą – kaip žmogus-kūrėjas, kaip gyvas dievas kūne, kaip unikalus Vienatinio Dievo, Vienatinio Gyvenimo pasireiškimas Tavo nepakartojamoje žmogiškojoje formoje, gyvu pavyzdžiu įkūnydamas Amžinojo Gyvenimo svajonę. Juk Tau daugiau

nebebus prasmės mirti, nes mirties noras bus Tavęs išgydytas, o gyvenimo, Tikrojo Gyvenimo, noras tik sustiprės ir įsikūnys Amžinosios Būties tikrovėje.

Tai nėra kokia nors pasaka. Tai – tikrovė. Juk visi Tavo norai jau išpildyti. Kokiais norais sukurta Tavo dabartinė tikrovė? Ar gali Tu juos atpažinti?