16. Vienas dabar

Pabandyk įsivaizduoti visą neįsivaizduojamą Dievo Didybę.

Žinoma, tai neįmanoma! Todėl ji ir yra neįsivaizduojama. (Šypsena.) Tačiau galima pamatyti, kaip ir iš ko ji susideda. Žiūrėk.

Kiekviename sąmoningo mūsų individualaus menkumo išgyvenimo akte: mūsų baimių, mūsų bejėgiškumo, negalios, mūsų ligų, dvasios skurdo – kitame Vieningos Sąmonės poliuje brendo – mūsų pačių, kolektyvinė – Dieviškoji Didybė: Aukščiausioji Galia, Aukščiausioji Valia, Aukščiausiasis Protas (Išmintis), Aukščiausioji Meilė, Aukščiausioji Garbė ir Aukščiausioji Šlovė bei visi Dvasios turtai.

Kaskart, kai bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokiose situacijose, net pačiose nepalankiausiose (ypač nepalankiausiose), rinkomės ieškoti Priežasties savyje, neperkeldami atsakomybės niekam kitam, mes savo paieška kūrėme šiuos priežasties ir pasekmės ryšius tarp savo sąmonės ir savo pasaulio, taip brandindami Aukščiausiąją Valdžią – valdžią, kuri reiškiasi savęs ir pasaulio kaip savo kūrinio valdymu, Kūrėjo Valdžią.

Apokalipsėje (Jono Apreiškime) yra epizodas, kai teisieji savo maldose kreipiasi į jau prisikėlusį ir įžengusį į dangų Kristų kaip į Dievą ir sako: kiek gi mums dar laukti, kada Tu ateisi su visa Savo Galia? Ir Dievas jiems atsako: būkite kantrūs, nes turi išsipildyti Dievo Pilnatvė 144 tūkstančių teisiųjų skaičiuje.

Jie kalba apie Antrąjį Kristaus Atėjimą. Apie tą akimirką, kai Žmonija savo šventųjų asmenyje išnešios savyje šią Dieviškosios Galios, Dieviškosios Didybės Pilnatvę.

Tačiau Dievas egzistuoja anapus laiko, Vieningame Dabar, ir Jam, nors ir ateityje, ši akimirka, Dieviškosios Pilnatvės akimirka, jau atėjo. Todėl Jis kalba su mumis – jau šiandien, visada – Vidiniame Dialoge, Šventųjų Raštų Gyvuoju Žodžiu, šventųjų Apreiškimais, mokydamas mus valdyti save, mokydamas mus mylėti, perduodamas iš ten, iš ateities, Dieviškąsias savybes ir talentus, darydamas mus dievais.

O dabar įsivaizduok, kai ši Pilnatvės akimirka ateis ir Dievas apreikš Save visa Savo Didybe ir Galia, Savo Vieningame Kolektyviniame dievų ir deivių Kūne, argi Jis sustos Savo Kūrime? Argi Jo Dieviškoji Pilnatvė nustos pildytis?

Žinoma, ne! Tačiau dabar ji bus kuriama jau ne negaliomis ir kentėjimais, o sąmoningo

kolektyvinio kūrimo procese – nuo Meilės link Meilės, nuo Džiaugsmo link Džiaugsmo, nuo Pilnatvės link Pilnatvės. Dabar Dievas, apsuptas dievų Šeimos, tapęs Vieningu Dievu, sujungęs savyje žmogų ir Dievą, apačią ir viršų, praeitį ir ateitį, Vyriška ir Moteriška, Tėvą ir Motiną, pavertęs tamsos ir šviesos priešpriešą Dieviškosios Meilės Vaivorykšte, – dabar Vieningas Dievas bendrakūryboje su visais dievais, su visais Savo vaikais-broliais-seserimis kurs naujus pasaulius, brandindamas jau ne pavieniui, o ištisomis civilizacijomis vis naujas ir naujas Dieviškosios Sąmonės savybes – kurdamas vis naują ir naują Dieviškosios Būties Pilnatvę.

Ir visos šios naujos Dievo savybės, visos šios naujos ir naujos Dieviškosios Meilės bei Jos pasireiškimo Pilnatvės briaunos ir toliau dedasi į Vieningą Nelaikinį Dvasios Lobyną Vieningame Dieviškajame Dabar. Tiesiniame laike procesas tęsiasi. Vieningame Dabar visa Dieviškoji Pilnatvė jau išsipildė ir egzistuoja visada – priešamžinai ir visiems laikams – „dabar ir visados, ir per amžių amžius“.

Todėl visais laikais visi žmonės, kada nors kreipęsi į Dievą, gauna Nelaikinį atsakymą iš Vieningo Dabar iš Vieningo Dievo su visa Jo Dieviškąja Didybe, tačiau – jiems suprantama kalba, atitinkamai pagal jų sąmonės parengtį tą akimirką.

O Dievas, amžinai kintantis ir Amžinai Nekintantis, toliau kuria Save, kuria Save kiekvieną

Vieningo Dabar akimirką. Dievui nėra virš Jo viešpataujančios praeities ar ateities, ribojančios Jį pranašystėmis, Jis iš naujo perkuria ir praeitį, ir ateitį dabartyje, kiekvieną Vieningo Dabar akimirką.

„Kaip sugalvosiu, taip ir buvo, – sako Dievas. – Kaip pasirinksime, taip ir bus.“ Arba, kaip pasakyta Korane:

„Aš gi duodu ženklus, ir Aš gi ištrinu juos iš atminties, duodamas vietoj jų naujus.“

Tai tarsi tekstas, kurį Tu tiesiog dabar skaitai. Aš visada galiu sugrįžti į „jo praeitį“ ir jį ištaisyti, jei panorėsiu. Ir Tu, perskaitęs jį iš naujo, atrasi jame kažką naujo Sau. O tiesiog dabar – šią pačią akimirką – taisau „jo ateitį“.

Taip, atgaline data, keičiasi ir pildosi „nekintančių“ Šventųjų Raštų tekstai: Biblijos, Korano, Toros. Štai kodėl Šventieji Raštai – tai visada Gyvasis Žodis. Skaityk vėl ir vėl – ir vėl bei vėl Tu juose rasi ką nors nauja. Ne tik Tu keitiesi, bet ir Pats Žodis juose yra Gyvas.

Ir, žinoma, tai liečia ne tik tekstus, bet ir patį įvykių srautą. Tiesiog dabar Tau iš naujo atsiveria Tavo kolektyvinė praeitis. Pasirodo, viskas joje, įskaitant visas bėdas, baimes, netektis, kančias ir išgyvenimus, visas negalias – viskas buvo tobula, nes iš

jų kūrėsi Tavo, Žmogau, Aukščiausiojo Potencialo Galia ir Didybė. Juose brendo Kolektyvinis Kristus, Planetinis Logosas, Žmogaus Sūnus – Sūnus, išnešiotas visos Žmonijos, kad vieną dieną ateityje pasirodytų ir perduotų mums visą sukauptą Aukščiausiąjį Potencialą kaip dovaną, dovanai – iš Malonės, o ne pagal mūsų individualius nuopelnus. Kad padarytų mus dievais. Ir pradėtų kartu su mumis kurti Naują Kolektyvinę, Soborinę, Pilnatvę – visu visų šventųjų Soboru.

Tad žinok, Mano mylimas drauge! Mano dieve, broli, sesuo! Mano mylimas vaike! Ši ateitis jau atėjo. Nuo Tavo Meilės Šventosios Komunijos akimirkos, nuo Tavo gimimo dievu-deive Tavo unikalioje žmogiškojoje formoje akimirkos. Dabar Mes kuriame kartu. Ir nors Tu, galbūt, dar nepažįsti Manęs, Mūsų, asmeniškai, bet Mes būtinai susipažinsime. Mes tam dabar turime Visą Amžinybę. Visa Amžinybė Mūsų žinioje. Vieningo Dabartiškumo Amžinybė.

O kol kas – vidinis dialogas. Sureguliuok Savo Vidinį Dialogą su Dievu, Kristumi, Tėvu-Motina, Vieninga Dvasia, su Vieningu Nelaikiniu ir Visų Konfesijų Dievu.

„Neklauskite Manęs, kur ir kada ateis Dievo Karalystė, nes ji neateis regimu būdu, ir nepasakys: štai ten ar štai tada. Tad neikite ir neieškokite. Nes štai: Dievo Karalystė yra jūsų viduje... Ir dedantieji pastangas, pagrobia Ją“ (savyje).