Santarvė
atgal

15. Stebėtojo efektas

mašininis vertimas: išleisto šios knygos vertimo į jūsų kalbą kol kas nėra

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima suformuluoti vadinamąjį Stebėtojo Efektą:

Stebėtojo sąmonės būsena (jo tikėjimai, įsitikinimai, troškimai, jausmai, mintys ir juos palaikantis kalbinis pasaulėvaizdis) nulemia jo stebimą tikrovę.

Skirtingų stebėtojų tikrovė yra skirtinga. Pasaulėvaizdis, įtvirtintas stebėtojo sąmonėje, tai yra jo suvokimo šablonas, yra pirminis tikrovės atžvilgiu ir nulemia ją, o kartu ir visą jo, stebėtojo, gyvenimą. Stebėtojas – tai kiekvienas iš mūsų, kiekvienas žmogus, kiekvienas sąmonės nešėjas. Jei keičiasi stebėtojo pasaulėvaizdis, keičiasi ir jo tikrovė. Nėra prasmės ginčytis, kuri tikrovė tikresnė ar kuris pasaulėvaizdis teisingesnis. Yra prasmė aiškintis tik tai, ar Tu esi laimingas savo pasaulėvaizdyje ir jo gimdomoje tikrovėje, ar ne.

Skirtingų stebėtojų tikrovė yra skirtinga. Bet kodėl gi mes vis dėlto apskritai suvokiame tikrovę panašiai, kodėl galime kalbėti apie kažkokius visiems bendrus dalykus kaip apie objektyviai egzistuojančius, visų vienodai suvokiamus, ir negana to, remdamiesi tuo statyti ištisą visuomeninių santykių sistemą: gamybą, ekonomiką, teisę, valstybines ir socialines institucijas? Todėl, kad mes turime bazinį

kalbinį pasaulėvaizdį, kur kėdė – tai kėdė, stalas – stalas, spinta – spinta (nors su valstybe ir ekonomika jau sudėtingiau). Kalba leidžia mums suprasti vienas kitą, dėl kažko susitarti ir veiksmingai sąveikauti – netgi ne informacijos perdavimo lygmeniu, o pačios kolektyvinės tikrovės kūrimo lygmeniu – kalbos dėka mes išskiriame, tai yra formuojame, iš visų galimų pasaulio būsenų kvantinės sriubos mums suprantamą mūsų tikrovės vaizdą.

Bet ką daryti, jei mes staiga pastebime, kad mūsų pasaulėvaizdis, mūsų tikrovės suvokimo šablonas, nedaro mūsų laimingų? Jei mes dėl jo esame priversti kovoti vieni su kitais ir su gamta už savo išlikimą, jei mes kenčiame, sergame ir mirštame? Jei mūsų kolektyvinė tikrovė tapo kančių fabriku, į kurį tiekiame vis naujas ir naujas savo vaikų kartas? Ir negana to, mes, kaip visuomenė, jau sutikome su tuo kaip su norma, ir dabar – mokyklose bei universitetuose – tiesiog mokomės „objektyvios tikrovės“ dėsnių, iš esmės įtvirtindami šį mums svetimos ir visomis prasmėmis pavojingos supančios tikrovės įvaizdį, kur, jei ne gamta, tai ekonomika, politika, konkurentai, karo priešas, masiniai ginklai, netinkama mityba, plėšikas, maniakas, liga, gydytojo klaida, bloga valdžia, nelaimingas atsitikimas ir senėjimas – vis tiek mus nužudys? Ką su visu tuo daryti? Kaip pakeisti savo pasaulėvaizdį, savo suvokimo šabloną?

Pradžiai – panorėti. Juk troškimai kvantiniame lygmenyje patys save išpildo. Panorėti pakeisti savo tikėjimus ir įsitikinimus dėl „objektyvios, nepriklausomai nuo mūsų egzistuojančios, tikrovės“. Pripažinti tiesą, kad esame šio tikėjimo įkaitai (skaityk „vergai“), pradėti vadinti vardu tuos jausmus, tas emocijas, kurios iš šio tikėjimo kilo ir paprastai mus valdė: pripažinti baimes, nuoskaudas, kaltę, pyktį, savo menkumo gėdą; pripažinti tuos troškimus, kurie, kildami iš mūsų tikėjimo nuostatų, lygiai taip pat, kaip ir emocijos, mus valdė, pereidami jau į priklausomybių kategoriją – persivalgymas, geismas, ištvirkavimas, kinomanija, aistra reginiams, priklausomybė nuo pinigų ir išorinio komforto, gobšumas, siekis pasipelnyti ir patirti malonumą bet kokia kaina, priklausomybė nuo kavos, nuo saldumynų, nuo įvairiausių stimuliatorių ir energetinių gėrimų, noras būti pranašesniam už kitus, valdžios troškimas, amžinas kaltųjų ir išorinio priešo ieškojimas…

Ir kai Tu pripažinsi esamą padėtį nenormalia. Kai Tavyje sustiprės noras tai pakeisti. Kai Tu išbandysi viską – nuo psichoterapijos, afirmacijų, vizualizacijų, meditacijų, NLP metodų ir garsių guru motyvacinių mokymų iki transerfingo, ajavaskos, grybų ir teisingo ketinimų formulavimo, ir… pastebėsi, kad visa tai neveikia arba turi ribotą veikimo laiką ir galiausiai virsta lygiavertėmis pagal galią bei priešingo ženklo atatrankomis, nuosmukiais ir emociniais perdegimais, tuomet Tu sutiksi su tuo, kad geriau jau Dievas būtų, ir geriau jau Jis būtų tas, kuris ieško ne mūsų garbinimo, bet

padeda mums patiems tapti savo tikrovės kūrėjais, tai yra įvaldyti savo pasaulėvaizdį, įvaldyti gebėjimą keisti savo suvokimo šabloną.

Štai tam mums reikalingas Dievas. Ne tam, kad apgintų mus nuo pavojų ir apdovanotų gėrybėmis, o tam, kad išmokytų mus valdyti savo sąmonę, savo išties dievišką sąmonę, kurti savo tikrovę sąmoningai. Juk mes ir taip ją kuriame – kas sekundę, kas akimirką – suvokiame mes tai ar ne. Bet Dievas gali mus išmokyti, kaip tai daryti sąmoningai. Dievas gali mums padėti pakeisti savo suvokimo šabloną, išžengti iš aukos būsenos į sąmoningo savo pasaulio Kūrėjo būseną.

Tu paklausi, kodėl gi Jis nepadarė to anksčiau? Kodėl Jis apskritai pasmerkė mus šiai kančių, baimių ir kovos už išlikimą patirčiai, jei visa tai tebuvo tik tikėjimas, tikėjimas objektyvia tikrove, ir tai galima pakeisti? Viskas labai paprasta, nes Jo, tokio Dievo, tiesiog nebuvo; aš primenu, kad Dievas – tai kolektyvinis tikėjimas, ir mes, kaip žmonija, išnešiojome ir pagimdėme tokį Dievą būtent dėl mūsų kančių, baimių ir kovos už išlikimą.

Dievas – tai mūsų sąmonės evoliucijos viršūnė, Tai Mūsų Bendras Aukščiausiasis Potencialas. Ir mums einant savo evoliuciniu keliu, mūsų Dievas kaip kolektyvinis tikėjimas taip pat evoliucionavo – iš pradžių tai buvo tiesiog Aukščiausioji Galia, paskui ši Galia padalija Save pusiau, ir atsiranda Gėris ir Blogis, pagunda, nuodėmė,

Įstatymas ir Bausmė už nevykdymą, vėliau viename iš polių formuojasi Visapusiško Patrauklumo, Aukščiausiųjų Dieviškųjų savybių ir Aukščiausiojo Pasimėgavimo Įvaizdis, ir galiausiai atsiranda Dieviškoji Meilė bei Aukščiausiasis Protas, tokie Visaapimantys, kad Dievas Pats Save paaukoja, kad išpirktų mus iš vergystės (mūsų tapsmui būtinos vergystės), dualios sąmonės vergystės ir materialiosios tikrovės vergystės.

Keitėmės mes – keitėsi ir mūsų tikėjimas, keitėsi mūsų Dievas. Ir dabar Jis ne tiesiog išperka mus Savo Auka iš ankstesnio tikėjimo vergystės, bet Jis moko mus pačius būti dievais, būti Meile, mylėti besąlygiškai ir kurti Pačią Meilę.

Kristus – tai santarvės taškas ir mūsų, išnešiotas kolektyvinio tikėjimo bei šventųjų pastangų, būdas pakeisti savo individualų ir kolektyvinį pasaulėvaizdį, savo suvokimo šabloną. Būdas įvaldyti save. Mūsų būdas tapti sąmoningais visatos kūrėjais. Visos kūrinijos. Pačios Sąmonės, gimdančios iš savęs visą kūriniją.

Tai ir reiškia būti Dievu – kurti Patį Save iš Savęs, kurti Sąmonę iš Sąmonės. Mes ir esame Kolektyvinis Dievas. Ir tiesiog dabar mes Juo tampame.

Ir Kristus, ruošdamas šį darbą kaip Kolektyvinis Dievas šventųjų, paskyrusių save Jo kūrimui, padaro

mus visus dievais, išpirkdamas iš ankstesnių tikėjimų ir dualios patirties vergystės, kad galėtume tapti Vienatinio Dievo Kūno dalelėmis, padėdamas mums vėl atgauti vientisumą, sujungdamas mumyse dualios sąmonės polius – Dievą ir žmogų, Vyriškąjį ir Moteriškąjį pradus, viršų ir apačią, praeitį ir ateitį – naujame trečiajame, Meilėje. Meilėje, Kuri niekada neprasidėjo ir niekada nesiliaus būti. Meilėje Absoliučioje, Besąlygiškoje, Amžinoje. Kurioje…

šaltinis: Радомир · «Причастие Любви»

WEBREATH · 11:11

«In every moment lies an opportunity to thank God for His infinite gift» — Communion of Love 2

Breath is one for all: everyone lives by it, whoever they are and whatever they believe. Every day at 11:11 local time people stop for sixty seconds, breathe, and thank GOD for the breath — each in their own words, each within themselves. In that minute we are One Breath.

WEBREATH — the Minute at 11:11, your own local time — we are One Breath