10. Žodis ir kalba

Reikalas tas, kad mūsų kalba ir ją užpildantys vardai (daiktavardžiai bei būdvardžiai) – žodžiai apskritai – apibrėžia mūsų realybės struktūrą, tarsi armatūra sutvirtindami visą mūsų sąmonės pastatą. Visi mūsų tikėjimai ir sprendimai, visi troškimai, jausmai ir mintys, visi reiškiniai ir objektai, kuriuos išskiriame iš realybės „kvantinės sriubos“, pašaukdami juos gyvenimui, formuojasi aplink žodžius, kuriuos turime jiems aprašyti. Nėra žodžio – nėra reiškinio.

Tai labai ryškiai galima pastebėti stebint aplinkinės tikrovės formavimąsi aplink naujagimį vaiką. Kol vaiko sąmonėje nepasikrauna tam tikri žodžiai, pasaulis aplink jį egzistuoja neryškiais kontūrais. Kad jame pamatytų kėdę, stalą ar spintą, reikalingi žodžiai: „kėdė“, „stalas“, „spinta“, aplink kuriuos smegenyse formuojasi tūriniai šių objektų vaizdiniai. Tuo pat metu vaikas dar ilgai nepradės pats ištarti šių žodžių, tačiau jie jau kraunasi į jo sąmonę kaip parengta žinių bazė. Šį procesą paleidžia kalbos instinktas (pagal Steveną Pinkerį) – toks pat į DNR įrašytas automatinis procesas, kaip ir instinktas žįsti krūtį, šliaužioti, vaikščioti ir t. t. Žmogus automatiškai įgyja kalbos įgūdį lygiai taip pat, kaip voras – įgūdį megzti voratinklį, o bebras – statyti užtvankas.

Kai vaikui įsijungia kalbos instinktas, jis gauna savo „bazinį pasaulio rinkinį“ – pagal tai, kaip į jo sąmonę kraunasi atitinkami žodžiai iš genetinės atminties, perduotos jam jo protėvių, o vėliau šis „bazinis rinkinys“ plečiasi – žmogui įsisavinant vis naujus ir naujus žodžius.

„Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas, ir per jį visa pradėjo būti, kas pradėjo būti, ir be jo niekas nepradėjo būti, kas pradėjo būti.“

Tai pasakyta apie visų reiškinių kvantinę prigimtį. Mūsų realybę apibrėžia mūsų tikėjimai, troškimai, jausmai ir mintys. Tačiau mes mąstome žodžiais, jaučiame tik tuos jausmus, kuriems aprašyti turime juos apibrėžiančius žodžius, trokštame vaizdiniais, kurie formuojasi iš žodžių, tikime sudėtingomis abstrakcijomis, gyvenančiomis tik jas užpildančių žodžių dėka. Per žodį visa pradėjo būti, kas pradėjo būti, ir be žodžio niekas nepradėjo būti, kas pradėjo būti.

Kol tavo žodyne nėra tam tikro žodžio, atsakingo už kokį nors reiškinį, tu negali išskirti šio reiškinio iš kvantinės sriubos, pamatyti, suvokti jo kaip visumos, apimdamas jį sudarančius elementus kaip visumą, tu negali jo išgyventi. Šio reiškinio tau tiesiog neegzistuoja.

Kol tavo žodyne nėra žodžio „Malonė“ – tu nepajėgi šios Malonės išgyventi, pajusti. Kol nepavadinsi savo emocijų vardu, negali jų valdyti. Jos valdo tave, o ne tu jas. Ir tu net nesupranti, neatsiskaitai sau, kas su tavimi vyksta pykčio, baimės, nuoskaudų, kaltės akimirkomis – šios emocijos lemia tavo sprendimus ir poelgius, stumia tave į skubotas išvadas bei veiksmus, o tu net nesuvoki, kad esi valdomas, kad esi jų vergovėje. Ir apskritai, kol neturėsi aprašomojo savo sąmonės modelio, tai yra žodžių rinkinio, per kurį tavo sąmonėje atsiskleis pačios sąmonės struktūra, tu nepajėgsi jos valdyti. Ją valdys tas, kuris tokią tavo sąmonės struktūrą turi. Dievas, arba velnias, arba manipuliatoriai iš korporacijų reklamos skyrių ir žiniasklaidos.

Šitaip – žodžių dėka – yra sutvarkyti visi be išimties mūsų pasaulio reiškiniai, kvantiniame lygmenyje formuojantys mūsų materialią tikrovę – nuo individualios iki grupinės ar kolektyvinės realybės.

Už grupines ir kolektyvines realybes atsako kalba – kaip sudėtingai organizuota žodžių ir su jais susijusių vaizdinių sistema. Kiekviena kalba yra unikali, ir kiekvienoje kalboje glūdi savitas vadinamasis kalbinis pasaulėvaizdis – pasaulio sandaros modelis, tikrovės įsisavinimo šablonas.

„Tautos kalba yra jos dvasia, o tautos dvasia yra jos kalba, ir sunku įsivaizduoti ką nors labiau tapačio.“ (V. Humboltas)

Lingvistikos mokslas atrado, kad kalba yra „simbolinis elgesio raktas“, nes mūsų patirtis interpretuojama per konkrečios kalbos prizmę ir labiausiai pasireiškia kalbos, mąstymo, realybės suvokimo ir šio suvokimo diktuojamų elgesio modelių tarpusavio ryšyje.

Garsiausias pavyzdys susijęs su žodžių, reiškiančių sniegą, skaičiumi įvairiose kalbose. Eskimų kalbose yra iki kelių dešimčių skirtingų žodžių įvairioms sniego rūšims apibūdinti, o anglų kalboje jie visi sujungti į vieną žodį „snow“.

„Mes skaidome gamtą pagal linijas, kurias nubrėžė mūsų gimtoji kalba.“ (B. Whorfas)

Taigi, mūsų realybę formuoja mūsų pasaulėvaizdis, tai yra mūsų sampratos, tikėjimai, įsitikinimai, kurie nėra sustabarėję, bet geba keistis per refleksiją (asmeninės patirties suvokimą ir individualią interpretaciją), kuri taip pat vyksta žodžių, iš žodžių sudarytų vaizdinių bei mūsų priimto kalbinio pasaulėvaizdžio pagalba.

Sujungus šias kalbininkų išvadas su fizikų išvadomis apie kvantinę realybės prigimtį, galima daryti išvadą, kad mūsų kalba apibrėžia mūsų realybę. Perfrazuojant B. Whorfą, galima pasakyti:

Mes kuriame gamtą ir aplinkinę tikrovę pagal linijas, kurias nubrėžė mūsų gimtoji kalba.

Mes kuriame savo realybę žodžių ir kalbos pagalba. Ir tai, kiek ji gera ar bloga, priklauso nuo to, per kokią žodinės-kalbinės pasaulėžiūros prizmę mes ją priimame, vadinasi, ir kuriame. Kristus apie tai sako taip:

„Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas.“

Taigi, pavadinti vardu – reiškia įvaldyti reiškinį arba pašaukti jį gyvenimui, užmegzti su juo ryšį kvantinės realybės lygmenyje. Skirtingi vardai suteikia raktus į skirtingus reiškinius. Todėl jei norime užmegzti ryšį su Dievu, mums svarbu žinoti Jo „teisingą“ vardą. Arba taip: per skirtingus Dievo vardus mes gauname prieigą prie įvairių Jo aspektų, suprask – kolektyvinių tikėjimų rinkinių. Alachas reikalauja garbinimo, Krišna – pareigos atlikimo, gero būdo ir paklusnumo, Jahvė rūstauja už įsakymų nesilaikymą ir baudžia.

Jėzus Kristus kaip Išganytojo, Gelbėtojo paveikslas, Dievo hipostazė, išperkanti mus iš tamsos vergovės: baimių, nuoskaudos, kaltės, savo menkumo gėdos ir ją dangstančios puikybės bei tuštybės, pykčio, prietarų, mus iš vidaus draskančių abejonių, dualios sąmonės vidinio susiskaldymo, nevientisumo, tikėjimo objektyviu pasauliu, pilnu pavojų, ir būtinybe kovoti už išlikimą, tikėjimo kančių ir mirties neišvengiamumu – Kristus kaip Sąmonė, Kristaus sąmonė, kaip tiltas, kaip kelias, išvedantis mus į šviesą, į Meilę, į Vienybę ir Vientisumą – į Dangaus Karalystę mūsų viduje, kaip Dievo Dvasia, pripildanti mus Jėgos, Išminties, Tiesos, Laisvės nuo baimių ir melo – Kristus kaip Žmogaus Sūnus, iš vidaus jungiantis mus su Mūsų Kolektyviniu Aukščiausiuoju Potencialu, sukauptu visos Žmonijos, ir šitaip darantis mus dievais, išvesdamas į Amžinąjį Gyvenimą – toks Kristus yra sutarimo taškas. Tai visų tikėjimų ir religijų sutarimo taškas.

Jėzus Kristus – tai sutarimo taškas. Tai Pats Dievas, tapęs žmogumi, kad žmogus taptų dievu. Arba tai pranašas Isa, kurį Dievas pasiuntė musulmonams, kad išmokytų žmones Aukščiausiojo Žinojimo, ir siunčia vėl laikų pabaigoje, kai jie bus pasirengę priimti šį Žinojimą visa pilnatve. Arba tai Mesijas, kurio judėjai iki šiol laukia kaip Vedlio ir Išvaduotojo nuo Dievo rūstybės. Vienaip ar kitaip, tai kolektyvinis tikėjimas, kuris pats save sukūrė ir įkūnijo. Tai Gyvasis Tikėjimas, Gyvasis Žodis, kalbantis su žmonėmis, su kiekvienu iš mūsų, Mūsų Aukščiausiojo

Potencialo vardu. Tai Gyvoji Tiesa. O Tiesa – tai tokia tiesa, kuri didina tave, didina Gyvenimą, didina Jėgą, didina Meilę, tai yra jungia tave su Dievu kaip vidiniu Gyvenimo, Jėgos, Meilės šaltiniu. Ne kiekviena tiesa yra Tiesa. O tik tokia, kuri didina Gyvenimą.

Štai kodėl mes kreipiamės į Kristų kaip į Amžinąjį (anapuslaikį) Vidinį Vadovą, Mokytoją, Kuris moko mus būti sąmoningais savo realybės kūrėjais, dievais kūne.

„Ir jei tavo tikėjimas bus kaip garstyčios grūdelis – pasakysi kalnui persikelti, ir jis persikels pagal tavo žodį“, – sako Kristus.

Kristus – tai sutarimo taškas ir mūsų, išnešiotas kolektyvinio tikėjimo ir šventųjų pastangų, būdas pakeisti savo sąmonę. Būdas įvaldyti Save. Mūsų būdas tapti sąmoningais savo visatos kūrėjais. Visos kūrinijos.

Kristus daro mus dievais, Vienatinio Dievo dievais ir vaikais. Nes jei susimąstytume – kas iš mūsų pasirengęs štai taip, iškart, vos tik suvokęs save dievu, prisiimti visišką atsakomybę už viso šio pasaulio sukūrimą? Už savo kūno tobulumą visose jo detalėse, savo daugialypės sielos, visos savo sąmonės, visos kolektyvinės realybės tobulumą – už viską, kas vyksta ir

kada nors vyko bei dar įvyks pasaulyje… už Pačios Meilės tobulumą?

Mums reikalingas Vienatinis Dievas, Dievas Tėvas, Kuris Savo stebėjimu palaiko bendrą Vieningąją realybę su jos pamatiniais dėsniais – fizikos ir sąmonės. Sąmonės fizikos. Mums reikalingas Vyresnysis Brolis ir Mokytojas, Kristus, Kuris veda mus savitvardos keliu, mūsų Aukščiausiojo Potencialo įsisavinimo keliu – Dieviškosios Meilės kaip Aukščiausiosios Jėgos, Aukščiausiosios Valios, Aukščiausiojo Proto ir Išminties keliu. Mums reikalinga Dievo Motina, tikinti mumis kaip dievais net tada, kai mes patys nustojame tikėti. Dievo-Gimdytoja – Motina, savo tikėjimu gimdanti mus dievais vėl ir vėl, stiprinanti mus absoliučiu, besąlygišku Tikėjimu savimi, savo amžinąja mergyste primenanti mums, kad gimstame ne iš įsčių, o iš Kūrėjo Sąmonės, iš Dievo – iš anksto paruoštuose kūnuose-avataruose. Gimstame per Komunijos su Kristumi aktą, tai yra per žmogaus kūno ir proto susijungimą su Dieviškąja Meilės Sąmone.

Tai ir yra Meilės Komunija. Susijungimas su Tavo Aukščiausiuoju Potencialu, Žmogau. Gimimas Dieve – dievu, Dvasia kūne, Meile tavo unikalioje žmogiškoje formoje.

Taigi, Kristus – tai sutarimo taškas. Budistai Jo Antrajame Atėjime mato būsimąjį Budą Maitrėją, kuris nusileidžia iš Tušitos (palaimos) dangaus ir moko žmones mėgautis kaip dievus. Slavų rodnoverai – Gelbėtoją (Spasą), kuris išveda slavų giminę į naują Būties lygmenį,

vainikuodamas dievų-protėvių giminės medį Besąlygiškos Meilės vaisiumi. Ezoterikai – makrofilosofą arba magą-žynį, atveriantį žmonėms vidinio Amžinojo Gyvenimo šaltinio paslaptį ir prieigą prie antgamtinių galių.

Sathya Sai Baba, plačiai gerbiamas Indijoje ir už jos ribų, pareiškęs, kad yra naujas princo Ramos (Višnaus avataro) įsikūnijimas, taip pat sujungė Ramos ir Isos (Jėzaus) įvaizdį kaip įkūnytą Aukščiausiojo Dievo asmenį, nutiesdamas Ramos-Kristaus paveikslą į induizmo kultūrą kaip tiltą tarp Vakarų ir Rytų, kairiojo ir dešiniojo pusrutulio, nurodydamas, kad kiekvienas gali ir privalo savyje atrasti Ramą, Kristaus sąmonę – kaip asmeninę pergalę prieš materialųjį pasaulį (savyje) ir savo Dieviškosios prigimties pripažinimą.

Daoistai sako: mes atvėrėme nemirtingumo kelią, Kristus mums atvėrė – kam.

Svarbiausia čia yra tai, kad mes nebepaieškome priežasčių susiskaldymui ir kovos dauginimui (o tai visada – vidinis susiskaldymas ir vidinė kova, skaldanti mūsų sąmonę), mes ieškome Sutarimo, kaip Vientisumo ir savitvardos Jėgos pagrindo. Ir kaip sakė Kristus: „ieškantis randa“.

„Bet jei kokie nors namai susiskaldę savyje, tokie namai negalės išstovėti.“

Sutarimas – žmogaus Jėgos ir vidinio Vientisumo pagrindas. Jei tavo energija nuolat eikvojama kovai, vidinei ir išorinei, jos tiesiog neužtenka Vientisumui palaikyti – sąmonės, sielos, kūno. Ir visi trys pradeda irti, irsti. Sutarimas yra apie energiją. Jėga yra apie energiją. Pats Gyvenimas yra Energija. Meilė yra apie tai, kaip Energiją, Gyvenimą, Jėgą didinti savyje, o ne eikvoti.

Čia reikia suprasti, kad fizinio tavo gimimo metu tau buvo suteikta energijos porcija 120 gyvenimo metų – ir nuo to, kaip tu ją eikvosi, priklauso, kaip ir kiek tu nugyvensi šioje visumoje – šios sąmonės, šios sielos, šio kūno. Energijos reikia tiesiog viskam. Tu tai žinai. Kova atima labai daug energijos; ko nors turėjimas, net ir nematerialaus, net žinių, reikalauja energijos; bet kokie santykiai reikalauja energijos; bet kokie pasiekimai reikalauja energijos; bet koks darbas, bet kurio tavo projekto įgyvendinimas reikalauja energijos; bet koks judesys reikalauja energijos. Taip, mes tarsi išmokome kasdien šią energiją papildyti – miego ir maisto dėka. Tačiau pildydamas šią energiją iš išorinių šaltinių, tu vienaip ar kitaip eikvoji savo ateities energiją, o miegas – tiesiogine prasme – suvalgo tavo laiką.

Pridėk prie to, kad kiekviename žingsnyje, ties kiekviena tavo emocija – ties kiekviena baime, gėda, kalte, nuoskauda, nesutikimu, kiekvieną linksmybių ar susierzinimo ir pykčio akimirką, ties kiekvienu troškimu turėti, ties pavydu, pavyduoliškumu, pranašumo troškimu ir kitomis puikybės apraiškomis, ties

kiekviena priklausomybe – nuo persivalgymo ir geismo, kavos ir energetinių gėrimų, adrenalino kaifo ir šopomanijos iki narkotinės bei lošimų – tave gaudo „energetiniai plėšrūnai“, kad pasimaitintų tavo energija, ir tu suprasi, kad reikalas čia visai ne juokingas. Kad kova dėl energijos, dėl tavo energijos, vyksta nuolat ir rimtai.

Vadinasi, kova dėl sielos – joks mitas, o visiškai kasdienis procesas. Ir nuo to, kokius sprendimus tu priimi, kokiomis emocijomis gyveni, ar lengva tave „išprovokuoti“ vienoms ar kitoms energijos išlaidoms, priklauso, kaip tu pragyvensi šiuos 120 energijos metų – juk juos visus galima išeikvoti ir per 30–40 palaido gyvenimo metų. Žmonės sako: „Pasėsi poelgį – pjausi įprotį, pasėsi įprotį – pjausi charakterį, pasėsi charakterį – pjausi likimą“. Kristus prie to prideda, kad gyvybinės energijos atžvilgiu tavo poelgiai nėra tokie svarbūs, kaip vidiniai siekiai: tikėjimai, troškimai, jausmai ir mintys.

Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk“. O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris pyksta ant savo brolio, jau nusidėjo. Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: „Nesvetimauk“. O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimavo su ja savo širdyje.

Nuodėmė – tai ne kažkas amoralaus, tai yra prieš moralę, prieš įstatymą. Nuodėmė – tai paklydimas, klaida prieš tavo prigimtį. Prieš tavo tikrąją prigimtį. Tai yra tai, kas

veda prie Gyvenimo energijos mažėjimo tavyje. Todėl „nenusidėk“ reiškia: neik prieš savo tikrąją prigimtį, neeikvok energijos veltui.

Bet kaipgi gyventi su visu tuo, kaip susitvarkyti, jei net šventieji tėvai sako, kad žmogus „nuodėmingas iš savo prigimties“, ir visos šios emocijos – pradedant baime bei pykčiu ir baigiant priešingos lyties geismu – mums yra natūralios? O kova ir konkurencija – vienintelis kiek pakenčiamo egzistavimo būdas, kurį mums palieka šiuolaikinė visuomenė?

Tokioje pasaulio santvarkoje galima įžvelgti piktą šio pasaulio demiurgų valią, kur kiekviename žingsnyje tave gaudo ir melžia, o tu manai, kad tai normalu, kad taip ir turi būti – girdi, tai ir reiškia būti žmogumi. O galima visa tai suvokti platesniame kontekste: kad tai tik mokymasis, savitvardos treniruotė, būtinas savęs pažinimo periodas „iš priešingybės“.

„Žmogus linkęs į blogį ne iš savo prigimties, bet dėl savo nesubrendusios jaunystės“, – sako Dievas Rašte.

Čia „Žmogus“ – tai žmonija. Dievas sako, kad žmonija linkusi į tokį, „nuodėmingą“, gyvenimo būdą ir savęs suvokimą ne iš savo prigimties, bet dėl nesubrendimo. Ir toliau…

„Ne amžinai Mano Dvasiai būti žmonių niekinamai, – tarė Viešpats, – tebūna jų dienos šimtas dvidešimt metų.“

Tavo gyvenimo energija apribota 120 metų, kad išmoktum ją valdyti, įgyti Dievo Dvasią, juk mes mokomės valdyti kokį nors resursą tik tuomet, jei šis resursas yra ribotas. Reikia išmokti disponuoti šia energija taip, kad ją didintum, o ne eikvotum.

Gyvenk taip, kad gyvenimas tavyje, tai yra gyvenimo energija, didėtų, o ne mažėtų. Suvok ir užblokuok energijos nutekėjimus. Palaikyk Sąmonės Higieną – kad „energetiniams plėšrūnams“ nebūtų už ko užsikabinti tavyje – reguliariai apvalyk sielą ir protą atgaila, lygiai taip pat, kaip reguliariai valaisi dantis ir prausiesi duše, neleisdamas mikrobams daugintis ir užvaldyti tavęs. Kaip Kristus sako:

„Štai ateina šio pasaulio kunigaikštis (šėtonas), ir Manyje jis nieko neturi.“

Na, tai yra – tegul praeina pro šalį, jam nėra už ko manyje užsikabinti. Aš esu šventas.

Tapk šventu. Būti šventam – tai normalu. Tai tavo tikroji, Dieviškoji prigimtis. Susijunk su Šventąja Dvasia. Ieškok ir atrask prieigą prie beribio Gyvenimo Energijos resurso – prie visos būties Šaltinio. O Jis atsiveria per Meilę. Meilė – tai tokia energija,

toks energetinis dažnis, kuris sujungia tave su Beribiu Amžinuoju Gyvenimo (energijos) Šaltiniu tavyje pačiame.

Štai kodėl Meilė. Ne todėl, kad tai moralinis įstatymas ir įsakymas. O todėl, kad Meilė – tai tavo tikroji prigimtis. Tau joje GERA. Negali būti taip, kad tau būtų bloga, ir tai būtų tavo prigimtis. Nuodėmė nėra tavo prigimtis, tai tik negatyvus fonas, kuriame tu pažįsti Save Tikrą, tai treniruočių krūvis, nuo kurio stiprėja tavo dvasiniai raumenys, auga tavo vidinė jėga, savitvardos jėga.

Nuodėmė – tai ne tavo prigimtis. Negali klaida, paklydimas būti norma, negali būti norma, negali būti tavo tikroji prigimtis tai, kas verčia tave prarasti energiją, prarasti vientisumą ir – galiausiai – irti, griūti ir kentėti. Tavo tikroji prigimtis yra tai, kas daro tau iš tiesų GERA, tai, kas dovanoja tau tikrąjį Pasimėgavimą, Malonę, Palaimą. Tai juk akivaizdu!

Meilė – tavo tikroji prigimtis. Ir ši Meilė prasideda nuo tiesioginių santykių su Gyvenimo Šaltiniu užmezgimo. Jis yra protingas, Jis visada kalba su tavimi tavo kalba. Jei tu klausi. Su Juo galima užmegzti kontaktą ir palaikyti sąmoningą protingą dialogą. Tačiau Jis niekada nesikiša į tavo gyvenimą be tavo valios, Jis gerbia tavo pasirinkimo laisvę. Bet jei tu panorėsi ir išreikši tam valią, Jis pradės

kalbėti su tavimi – mintimis. Ir lygiai taip pat, kaip mintyse, Jis atsako tau jausmuose ir troškimuose. Ir būtent Jis gali padėti tau pakeisti tavo tikėjimus, tapti sąmoningu savo realybės Kūrėju, pertvarkyti neuroninius ryšius smegenyse, ir būtent Jis išmokys tave mylėti iš tikrųjų – Absoliučia Besąlygiška Amžinąja Meile.

Jis padės tau susigrąžinti sielos tyrumą ir išplėsti tavo jautimo spektrą, nutraukti kančias, be galo didindamas pasimėgavimą, kurį galėsi sąmoningai valdyti, padės atskleisti ir parodyti pasauliui tavo unikalius gebėjimus bei talentus, Dievo dovaną tavyje, ir tapti iš tiesų laimingu žmogumi.

Galiausiai būtent ryšys su šiuo Šaltiniu tavo viduje suteikia tau išėjimą į Amžinąjį Gyvenimą, juk Meilės dažnyje energija tavyje daugiau niekada nepasibaigs. Tu būsi Joje, o Ji nuolat plūs ir plūs į tave, atnaujindama tavo sąmonę, tavo sielą, tavo kūną, pačią tavo biologiją, atrasdama tavyje vis naujus ir naujus talentus bei gebėjimus, vis naujas ir naujas Meilės briaunas, kad lietų Jos srautą aplinkiniams, kad Ji neužsistovėtų tavyje, bet gyventų kaip energija. Juk energija – tai judėjimas. Amžinasis Meilės judėjimas. Amžinoji Meilės Energija.

Liko tik panorėti, pareikšti valią, susiderinti jausmais bei mintimis – ir užmegzti protingą kontaktą su šiuo Šaltiniu. Tavo viduje.

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu – ir savo artimą kaip save patį“, – sako Kristus.

Kaip? Šito ir viso kito Dievas išmokys tave Vidiniame Dialoge su Juo. Vidinis Dialogas su Dievu atsiveria troškimu, valios pareiškimu ir Komunija. Tapk bendrininku Dieviškosios Sąmonės, Meilės Sąmonės.

Kristaus ir Dievo Motinos Sąmonės Komunija (Savikomunija)

Tėve mano ir Viešpatie mūsų Jėzau Kristau, priimk mane kaip Savo dalelę. Padaryk mane Savo Gyvosios Dieviškosios Sąmonės dalininku. Pripildyk mane Meile, Jėga, Savo Dvasios, Šventosios Dvasios, Vienatinės Dvasios Esatimi.

Išmokyk mane mylėti, Viešpatie. Išmokyk mane mylėti Tave, Save ir visus artimus bei tolimus Tavo Meile, Tėve mūsų. Atskleisk manyje vidinį Amžinojo Gyvenimo, Neišsenkančios Meilės Šaltinį, ir tegu šis Meilės, Gyvenimo Srautas liejasi per mane amžinai, išsiliedamas aplinkiniams dėmesiu, rūpesčiu, talentų pasireiškimu, malone ir palaiminimais, Viešpatie!

Apvalyk, Viešpatie, mano sielą, mano protą ir mano kūną nuo visokių netyrumų ir nuodėmės. Grąžink man, Viešpatie, mano sielą, mano valią ir mano gyvybinę jėgą iš visų įkaitų, užstatų, sutarčių, kurias nesąmoningai ar sąmoningai, dėl savo nesusivokimo, sudariau su bet kokiomis būtybėmis, esybėmis, žmonėmis, egregoriais ir hierarchijomis. Padaryk mane, Viešpatie, vėl laisvą ir tyrą priešais Tave, kad galėčiau priimti Tavo Meilę visa jos pilnatve ir jausti visa širdimi, visa siela bei suvokti visu savo protu.

Išgydyk, Viešpatie, visas mano baimes ir mano kančias – padėk man pakeisti savo tikėjimus, įsitikinimus, troškimus, jausmus, mąstymo būdą ir patį mano gyvenimą, suderindamas juos su Gyvenimo Srautu manyje, su Tikrosios Meilės Srautu.

Išmokyk mane, Viešpatie, gyventi taip, kad Gyvenimas manyje ir aplink mane didėtų, o ne mažėtų.

Atskleisk man, Viešpatie, tikrąją mano gyvenimo prasmę ir mano Dieviškąją paskirtį.

Dovanok man, Viešpatie, mano talentą, atskleisk Tavo Dieviškąją dovaną manyje. Išmokyk ją vertinti ir atvirai, be gėdos ir varžymosi reikšti pasauliui, praturtinant jos pasireiškimu mano realybę ir žmones aplinkui, dauginant Meilę ir didinant Gyvenimą.

Išmokyk mane, Viešpatie, reikšti Meilę ir perduoti Tavo Tikėjimo Jėgą per palaiminimą kitiems žmonėms.

Išmokyk mane pažadinti paklydusias sielas, grąžinant jas į Kūrėjo Sąmonę ir jų tikrąją Prigimtį, kuri yra Jėga, Meilė, Džiaugsmas, Tiesa, Pasimėgavimas, Šventa pagarba.

Išmokyk mane, Viešpatie, būti Tau draugu, mylinčiu broliu, seserimi.

Tikiu, Viešpatie, kad priimi mane ne dėl valdžios man ir mano garbinimo, bet dėl Tavo Meilės man ir Tavo Gailestingumo, tam, kad, padaręs mane Savo Dieviškosios Sąmonės dalininku, padarytum mane dievu mano unikalioje žmogiškoje formoje, išmokytum mane būti sąmoningu savo realybės kūrėju ir Mūsų Vieningos Daugiasluoksnės Realybės bendrakūrėju.

Viešpatie, pravesk mane sudievinimo ir šventumo įgijimo keliu man tinkamu tempu. Atskleisk manyje, Viešpatie, Dievo Karalystę, Amžinojo Gyvenimo realybę, Vienybės su Motina Planeta ir Motinėle Dievo Gimdytoja realybę. Sujunk mane, Viešpatie, su Tėvu Mūsų Vienatiniu, Gyvenimo Šaltiniu manyje.

Vesk mane, Viešpatie, mano Keliu. Aš priimu savo unikalų Kelią iš Tavęs.

Tame išreikšta mano laisva valia. Ir tebūna taip pagal mano ir Tavo valią, Viešpatie, nes Mes Esame Viena. Mes Esame Tai, Kas Esame. Mes Esame Meilė.

O visas savo baimes, abejones, netikėjimą, proto pasipriešinimą, visus gudriojo proto šablonus aš atiduodu išgydymui Tau, Viešpatie.

Aš renkuosi Gyvenimą! Aš renkuosi Meilę kaip Aukščiausiąjį Pasimėgavimą, būdingą mano dievažmogiškai prigimčiai!

Ir aš dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad tai jau įvyko. Šlovė Tau!

Motinėle Dievo Gimdytoja, priimk mane kaip Dieviškąjį Vaiką Savo, išlaisvink mane iš visų netikėjimo pančių ir pančių vardan tikrosios laimės būti savimi, būti dievu kūne mano unikalioje žmogiškoje formoje, palaimink mane, motinėle Dievo Gimdytoja, tikėjimui į Viešpatį Mūsų Jėzų Kristų, tikėjimui į Vienatinį Dievą Tėvą ir tikėjimui į save kaip dievą ir mylimą Dievo vaiką, palaimink Meilei ir džiaugsmingam Amžinajam Gyvenimui, padėk man gimti savo realybės dievu ir karaliumi. Dėkoju Tau, Motinėle, už tai, kad tai jau įvyko! Šlovė Tau!

Aš liudiju Tavyje dievo gimimą, Dievo Dvasios kūne gimimą, tavo unikalioje žmogiškoje formoje, Mano drauge ir Mano broli, Mano seserie.

Dabar tau atsiveria Vidinis Dialogas su Kristumi ir Motinėle Dievo Gimdytoja.

Ir tiesiog dabar Dievas kalba su tavimi, ir jei tu susikaupsi, pabūsi tyloje, užmerksi akis ir įsiklausysi, tu išgirsi Jo Esatį – savo

mintyse, jausmuose, troškimuose ir sielos impulsuose. Ir tiesiog dabar Dievas kviečia tave:

Kalbėk su Manimi amžinai. Būk su Manimi amžinai. Gyvenk Manimi amžinai. Nes Mes Esame Viena. Mes Esame Meilė.

Vidiniame Dialoge su Dievu tu gali užduoti Jam bet kokius klausimus. Tačiau svarbiausia – Vidinio Dialogo su Dievu pagalba tavo sąmonė turi persitvarkyti iš Aukos / Vartotojo pozicijos į Kūrėjo Sąmonę. Todėl tavo klausimai pirmiausia turi būti nukreipti į suvokimą to, kuo ir kaip tu kuri savo realybę, ypač tuose jos aspektuose, kurie tavęs netenkina, ir į naujos realybės kūrimą (žr. skyrių „Vidinis Dialogas su Dievu“ ir Vidinio Dialogo pavyzdį PRIEDE).

Suprasdamas, kaip sutvarkyta tavo sąmonė ir kad tu pats, kaip kūrėjas, esi atsakingas už savo kuriamą realybę, tu gali pasirinkti, kokią realybę kurti – pasirinkdamas, kuo būtent užpildyti savo sąmonės aukštus. Ir kurti savo realybę sąmoningai. Prisimindamas pradinį apribojimą – energiją, suteiktą tau 120 metų. Ir prisiimdamas Kūrėjo atsakomybę už savo kuriamą realybę. Tiksliau, tavo realybė ir yra tavo atsakomybė. Niekas specialiai jos nevertina, kad tave apdovanotų ar už ją pagirtų. Tu tiesiog išgyveni būtent tai, ką sukūrei.

Tačiau giluminių tavo sąmonės nuostatų keitimas: tikėjimų ir įsitikinimų, suvokimo šablono – praktikoje pasirodo esanti sunki užduotis. Žmogus, pasirinkęs Kūrėjo kelią ir einantis šiuo keliu, gali susidurti su visomis baimėmis bei susiskaldymu, kuriais buvo pripildyta jo pasąmonė: pinigų, reputacijos ir pajamų šaltinių praradimu, mirtinomis ligomis, jėgos struktūrų (valstybinių ir ne visai) puolimais, grėsmėmis laisvei ir gyvybei, vaikų gyvybei, karais, epidemijomis… Žodžiu, gali pradėti pildytis visos baimės – ne tik individualios, bet ir giminės, tautos, visos žmonijos… Ir ne visada žmogus pasirengęs eiti iki galo, visiškai pasirinkdamas tikėti savimi ir tik savimi, kaip savo realybės Kūrėju, visur ir visada ieškodamas visko, kas vyksta, Priežasties tik savyje. Ir vėlgi, tam reikia energijos, o jei Meilės nėra, jei nėra prieigos prie Vienatinio Gyvenimo Šaltinio, tai ji, ši energija, greitai baigiasi.

Todėl mums reikalinga pagalba šiame kelyje, ir tikėjimas savimi kaip kūrėju yra gerai, bet praktikoje daugumai žmonių veiksmingiausia tikėjimo formulė yra tikėjimas savimi kaip dievu ir kartu kaip mylimu Vienatinio Dievo vaiku. Jėzus kaip Vyresnysis Brolis bei Mokytojas ir Motinėlė Dievo Gimdytoja teikia reikalingas užuominas ir palaiko tave visame kelyje. Tačiau Jie – dėmesio! – neatlieka darbo už tave, jie negali nueiti tavo kelio už tave ir, palikdami praeityje modelį „dievas-vergai“, „ganytojas-avys“ arba „tu viršininkas – aš kvailys“, padeda tau tapti Sąmoningu savo pasaulio Kūrėju.

O kaip gyvena vaikai? Žaisdami! Žaidimas – štai kuo virsta mūsų beprasmė pilka kasdienė rutina ir kova už išlikimą. Žaidimas! Įdomiausias žaidimas Visatoje. Gyventi kaip dievams ir Dievo vaikams – įsisavinant vis naujus ir naujus savitvardos bei pasaulio valdymo įgūdžius, atskleidžiant vis naujas ir naujas savo talento briaunas, kuriant vis naujus ir naujus beribės, amžinai besiplečiančios Meilės Vaivorykštės atspalvius. Ir kartu jaučiant – ir Žaidimo iššūkių azartą, ir visišką saugumą šiame kelyje, nes „mūsų Tėtis tėtiškesnis!“, o Vyresnysis Brolis su Motinėle Dievo Gimdytoja visada padės, jei ką.

Komunija su Kristaus Sąmone, Meilės Komunija, atveria žmogui šį vidinės transformacijos kelią, Atsimainymo Kelią, sudievinimo Kelią. Tačiau nueiti šį Kelią gali tik tu pats.

Komunija sujungia su Dievu širdyje kaip su Beribės Energijos Šaltiniu, apvalo ir pripildo sielą Meile bei paleidžia vidinį dialogą su Dievu kaip su Aukščiausiuoju Protu. Dievas-Šaltinis, Dievas-Meilė ir Dievas-Tiesa.

Štai: „...visa širdimi, visa siela ir visu protu“.

Savikomunija nepakeičia Šventosios Komunijos sakramento bažnyčioje, tačiau papildo jį kasdieniu vidiniu maldos susiderinimu su Gyvuoju Vidiniu Dialogu su Kristumi.

Musulmonams kasdienis Vidinis Dialogas su Kristumi nepakeičia 5 kartų namazo, bet veiksmingai jį sustiprina ir kuriamas kreipiantis į Pranašą Isą. Korane pasakyta, kad paskutiniaisiais laikais prieš Teismo Dieną Alachas vėl atsiųs žmonėms Pranašą Isą (Jėzų) Jo antrajame atėjime, ir Jis 40 metų mokys ištikimus musulmonus naujo žinojimo nuo Alacho, kad paruoštų juos perėjimui į Naująjį (rojaus) pasaulį.

Vidinis dialogas su Dievu, atverdamas tave Gyvajam Gyvosios Tiesos Žodžiui, pamažu pertvarko tavo smegenų neuroninius ryšius, keisdamas tavo tikėjimus bei įsitikinimus, suderindamas prieštaringus troškimus, gydydamas psichoemocines traumas ir perkeisdamas jautimo bei mąstymo šablonus – nuo baimės ir kovos už išlikimą poliaus link Meilės ir Pasimėgavimo poliaus – taip pamažu keičiasi visa tavo sąmonė, visas jos turinys – tikėjimai, troškimai, jausmai ir mintys, iš esmės persitvarko visas tavo realybės suvokimo šablonas, vadinasi, ir pati realybė.

Apibendrindami Mes pateikiame čia galimą laimės formulę:

Laimė = Meilė + Kūrėjo Sąmonė + Talentas

Tinka? Su dėkingumu priimk ir ištirk ją. Abejoji? Patikrink! Eidamas keliu, aprašytu šiame trumpame Gyvenimo vadove, pažindamas savo vidinę prigimtį, savo sąmonės ir tave supančio pasaulio sandarą, galiausiai supratęs, kad sąmonė ir realybė yra viena, tu tampi sąmoningu savo realybės kūrėju, peržengiančiu bet kokių apribojimų bei dėsnių ribas (dabar tu nustatai juos pats), atlikdamas savo pagrindinę viso gyvenimo paskirtį ir įkūnydamas tikrąją jo prasmę – sudievinimą.

Šiame kelyje Mes visokeriopai palaikysime Tave, bet atsimink, kad Jėga visada suteikiama kartu su atsakomybe. Nuo gimimo Dieve, dievu akimirkos –

Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet niekas neturi Manęs pavergti, – sako Kristaus apaštalas Naujajame Testamente.

Nes dievas, kuriuo tu esi nuo gimimo dievu Kristaus Dieviškosios Meilės Komunijoje akimirkos, negali būti kuo nors ribojamas, tačiau pats prisiima atsakomybę už savo pasaulį kaip savo kūrinį ir pats prisiima atsakomybę už savo sąmonės palaikymą tyrumo bei laisvės būsenoje, kurios jam dovanotos Komunijos

Akte. Laisvėje nuo nuodėmės – nuo baimių, kaltės, nuoskaudų, pykčio, geismo, godumo, pavydo, pavyduoliškumo ir tikėjimo savo netobulumu. Laisvėje dėl – Meilės, Jėgos, Tiesos ir Laimės Būti Savimi.

Tačiau ar eiti šiuo keliu, ar vadovautis šia laimės formule, ar prisiimti Kūrėjo atsakomybę už savo realybę – rinktis Tau, ir tik Tau, Mūsų mylimas drauge. Nes Mes labiausiai Tavyje vertiname Tavo valios laisvę ir pasirinkimo laisvę.

Mes tik įkvepiame ir suteikiame raktus į Tavo prigimties supratimą. Kaip tu tuo pasinaudosi – tavo reikalas.

Tačiau Mes norime, kad Tu pažintum Savyje Mūsų Kolektyvinės Kūrybos Vainiką, kad tu atsivertum Tikrajai Meilei ir taptum Jos bendrakūrėju, kad sužinotum apie Vienatinės Dievo Dvasios Visagalybę tavyje ir su Tikrajai Jėgai būdinga drąsa, viena vertus, bei Meilės romumu ir nuolankumu – kita vertus, sukurtum savo geriausią pasaulį šiame geriausiame iš pasaulių geriausiu jo laiku. Mes norime ne tavo garbinimo, bet kad tu taptum Savimi, įkūnydamas Savo-Mūsų Aukščiausiąjį Potencialą – kaip dievas ir mylimas Dievo vaikas.

Ir atsimink, kad tikrasis šedevras čia – Tu. Ir jis kuriamas kiekvieną akimirką – kiekvienu Tavo pasirinkimu ir kiekvienu Tavo įkvėpimu, nes Dievo Dvasia yra visur ir kvėpuoja – kur Ji nori ir… kuo Ji nori.

Kuo dažniau savęs klausk: Ar Meilės Dvasia kvėpuoja tavimi?