ACTS 26

1Tuomet Agripa tarė Pauliui: „Išeik į priekį ir viską paaiškink.“ Tokiu būdu Paulius, pamojęs ranka, pradėjo gintis:

2„Aš esu laimingas, karaliau Agripa, galėdamas tau atsakyti,

3nes žinau, kad tu esi žydų įstatymo ir papročių žinovas. Dabar prašau, kantriai išklausykite mane.

4Žydai gerai žino, kad nuo ankstyvos jaunystės, o vėliau Jeruzalėje buvau auklėjamas žydų tarpe ir gyvenau to auklėjimo veikiamas.

5Jei jie manimi patikėtų, tai žinotų, kad gyvenau kaip fariziejus, griežčiausiai laikydamasis žydų įstatymų ir papročių.

6Bet jų kaltinimų tikroji priežastis yra visai kita, kadangi aš viliuosi, jog išsipildys Viešpaties pažadas, duotas mūsų protėviams.

7Jo išsipildymo tikisi sulaukti mūsų dvylikos giminių tauta, stropiai tarnaudama dieną ir naktį. Dėl šios vilties jie kaltina mane, o karaliau!

8Negi nusikaltimas – laukti mirusiųjų prisikėlimo? Negi neįtikėtina, kad Dievas gali prikelti žmones?

9Aš tikėjau, kad Jėzaus Nazariečio pasekėjus turiu persekioti iki paskutiniųjų.

10Aukštųjų kunigų įgaliotas aš įmečiau daug šventųjų į kalėjimą Jeruzalėje, o kai jie būdavo pasmerkti mirti – pritardavau.

11Juos kankindamas, stengiausi priversti krikščionis piktžodžiauti prieš Kristų. Be galo priešiškai nusiteikęs persekiodavau juos net tolimuose svetimų šalių miestuose.

12Vieną dieną apie vidurdienį, karaliau, tuo pačiu tikslu einant į Damaską su aukštųjų kunigų įgaliojimais,

13mane nušvietė dangaus šviesa, ryškesnė už saulę.

14Mes visi parpuolėme ant žemės, o aš išgirdau hebrajiškai sakant: „Sauliau, Sauliau, kam Mane persekioji? Tu tik pats sau kenki!“

15„Kas esi, Viešpatie?“ – paklausiau aš. O Viešpats atsakė: „Aš esu Jėzus, Kurį tu persekioji.

16Dabar kelkis! Nes Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave Savo tarnu bei liudytoju. Tu turi papasakoti pasauliui apie šį ir daugelį kitų būsimų apreiškimų.

17Aš apsaugosiu tave nuo tautiečių ir pagonių. Taip, Aš ketinu siųsti tave pas pagonis,

18kad atvertumei jų akis ir jie matytų savo tikrą padėtį, kad jie atgailautų ir gyventų Dievo šviesoje, o ne šėtono tamsoje, kad gautų nuodėmių atleidimą bei vietą ir dalį tarp tų, kurių nuodėmės buvo nuplautos per tikėjimą Manimi.“

19Todėl, karaliau Agripa, aš negalėjau nepaklusti, nes mačiau regėjimą iš dangaus.

20Iš pradžių skelbiau Damaske, Jeruzalėje ir visoje Judėjoje. Pagonių krašte taip pat ėmiau tvirtinti, kad visi turi atsisakyti nuodėmių, atsigręžti į Dievą ir kaip atgailą daryti gerus darbus.

21Žydai sugriebė mane šventykloje, kai kalbėjau apie tai, ir mėgino nužudyti,

22bet Viešpaties saugomas aš ir šiandien gyvas, pasakoju visiems, mažiems ir dideliems, tuos nuostabius dalykus.

23Sakau tai, ką yra skelbę pranašai ir Mozė apie Mesiją, kentėjusį ir tapusį pirmuoju prisikėlusiuoju iš numirusių, kad iš dangaus atneštų šviesą ir žydams, ir pagonims.“

24Staiga Festas sušuko: „Pauliau, tau galvoj negerai! Iš didelio rašto išėjai iš krašto!“

25Bet Paulius atsiliepė: „Ne, aš nesikraustau iš proto, prakilnusis Festai. Aš kalbu rimtus tiesos žodžius.

26Karalius Agripa žino šiuos dalykus. Aš atvirai kalbu, nes esu tikras, kad visi šitie dalykai yra jam žinomi, nes ne slapta jie buvo daromi!

27Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Žinau, kad tiki.“

28Agripa jį pertraukė: „Tokie menki įrodymai manęs neprivers tikėti Kristumi!“

29Paulius atsakė: „Nepriklausomai nuo to, ar mano argumentai menki, ar stiprūs, aš prašau Dievą, kad ne tik tu, bet ir kiekvienas galėtų tapti tokiu pat kaip aš, tik be šitų grandinių.“

30Tuomet karalius, valdytojas, Berenikė ir visi kiti pakilo ir išėjo.

31Kiek vėliau kalbėdamiesi jie priėjo vienos nuomonės: „Šitas žmogus nepadarė nieko blogo, kas būtų baustina mirtimi ar kalėjimu.“

32Agripa Festui pareiškė: „Jis galėjo būti išlaisvintas, jeigu nebūtų šaukęsis Cezario.“