ACTS 16

1Pirmiausia Paulius ir Silas nukeliavo į Derbę, o po to į Listrą, kur jie sutiko Timotiejų. Jo motina buvo krikščionė žydė, o tėvas – graikas.

2Timotiejus turėjo gerą vardą Listroje ir Ikonijuje,

3todėl Paulius paprašė jo būti kelionės palydovu. Paisydamas to krašto žydų papročių, jis apipjaustė Timotiejų, nes visi žinojo, kad šio tėvas graikas ir anksčiau to daryti neleido.

4Paskui jie keliavo iš miesto į miestą, garsindami pagonims skirtą apaštalų ir Jeruzalės vyresniųjų sprendimą.

5Taip bažnyčia kasdien tvirtėjo, didėjo tikinčiųjų skaičius.

6Toliau jie keliavo per Frygiją ir Galatiją, nes Šventoji Dvasia tuo metu draudė jiems vykti į turkų provinciją Azijoje.

7Keliaudami netoli Mysijos sienos, jie pasuko į šiaurę, į Bitinijos provinciją, bet ir vėl Jėzaus Dvasia juos sustabdė.

8Perėję Mysijos provinciją, jie nuėjo į Troados miestą.

9Tą naktį Paulius pamatė regėjimą: žmogus iš Makedonijos (Graikijoje) maldavo: „Ateik čia ir padėk mums.“

10Buvo nutarta, kad mes vyksime į Makedoniją įsitikinę, jog Dievas mus pasiuntė skelbti jiems Evangeliją.

11Išplaukę iš Troados, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.

12Pagaliau pasiekėme Filipus, romėnų kolonijos Makedonijos srities miestą, ir ten užtrukome kelias dienas.

13Šeštadienį mes nuėjome netoli už miesto prie upės, kur, mūsų supratimu, keletas žmonių buvo susirinkę maldai. Atvykusias moteris mes mokėme Rašto.

14Viena buvo Lidija, pardavėja iš Tiatyrų, prekiaujanti purpuro drabužiais.

15Ji buvo pakrikštyta kartu su visais namiškiais ir prašė mūsų pabūti jos svečiais. „Jei jūs nusprendėte, kad aš įtikėjau Viešpatį, ateikite ir pasilikite mano namuose.“ Ji taip nuoširdžiai kalbėjo, kad mus privertė pasilikti.

16Vieną dieną, eidami į maldos vietą prie upės, mes sutikome demono apsėstą vergę mergaitę, kuri nuspėdavo ateitį. Spėdama ji uždirbdavo daug pinigų savo šeimininkams.

17Ji sekė mums iš paskos, šaukdama: „Šitie vyrai yra Dievo tarnai. Jie atėjo mums pasakyti, kaip gauti nuodėmių atleidimą.“

18Tai kartojosi kasdien, kol Paulius nebeapsikentęs atsigręžė ir prabilo į joje esantį demoną: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau – iš jos išeik!“ Demonas tuojau pat paliko vergę.

19Sudužo jos šeimininkų viltys praturtėti.

20Jie sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto prekyvietę pas teisėjus.

21„Šitie žydai trukdo mūsų miestui, – jie šaukė. – Jie moko žmones daryti tai, kas prieštarauja romėnų įstatymams.“

22Minia bematant buvo nuteikta prieš Paulių ir Silą, o teisėjai liepė juos nurengti ir nuplakti rykštėmis.

23Rykštės čaižyte čaižė jų nuogas nugaras. Po to jie buvo įmesti į kalėjimą. Kalėjimo viršininkui grasino mirtimi, jeigu jie pabėgtų.

24Todėl šis negaišo ir įmetė juos į vidinį kalėjimo požemį, kojas įspraudęs į šiekštą.

25Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedodami šlovino Viešpatį.

26Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Atsivėrė visos durys, visiems kaliniams nukrito pančiai.

27Kalėjimo viršininkas nubudo ir pamatė plačiai atidarytas kalėjimo duris. Pamanęs, jog visi kaliniai pabėgo, išsitraukė kalaviją ir norėjo nusižudyti.

28Bet Paulius sušuko jam: „Nedaryk to! Mes visi esame čia!“

29Drebėdamas iš baimės, kalėjimo viršininkas pasiprašė šviesos ir, nubėgęs į kalėjimo požemį, puolė Pauliui ir Silui po kojų.

30Jis išvedė juos ir maldavo: „Ponai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“

31Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“,

32Paskui jie skelbė Viešpaties Žodį jam ir jo namiškiams.

33Tą pačią valandą jis nuplovė jų žaizdas ir su visa šeima buvo pakrikštytas.

34Paskui nusivedė juos į savo namus ir pavaišino. Jis džiūgavo su namiškiais, kadangi dabar visi buvo įtikėję.

35Kitą rytą teisėjai pasiuntė policijos pareigūnus pranešti kalėjimo viršininkui, kad paleistų tuos žmones.

36Todėl kalėjimo viršininkas pasakė Pauliui, kad jie gali ramiai sau eiti.

37Bet Paulius atsakė: „Nieko panašaus! Jie viešai mus nuplakė be jokio teismo ir įmetė į kalėjimą. Mes esame Romos piliečiai! O štai dabar jie nori, kad mes išvyktume slapčia. To nebus! Tegul jie patys atvyksta ir išlaisvina mus!“

38Policijos pareigūnai tai perdavė teisėjams, kurie labai išsigando, išgirdę, kad Paulius ir Silas yra Romos piliečiai.

39Atėję į kalėjimą, jie išlaisvino Paulių ir Silą prašydami, kad šie paliktų miestą.

40Paulius ir Silas tada užsuko į Lidijos namus, susitiko su tikinčiaisiais ir, išvykdami iš miesto, dar su jais kalbėjosi.