ACTS 14

1Ikonijuje Paulius ir Barnabas kartu nuėjo į sinagogą ir taip karštai meldėsi, kad įtikėjo daugybė žydų ir graikų.

2Bet žydai, kurie su panieka atmetė Dievo Žodį, kurstė pagonis prieš Paulių ir Barnabą, pasakodami apie juos įvairiausius paikus dalykus.

3Nepaisydami to, jie pasiliko ten ir drąsiai skelbė Dievo Žodį. Viešpats įrodė, kad jų skelbiama naujiena priklausė nuo Jo veiklos. Viešpats įgalino juos daryti didelius stebuklus.

4Bet miesto žmonių nuomonės skyrėsi: vieni buvo už žydų vadovus, kiti palaikė apaštalus.

5Kai Paulius ir Barnabas sužinojo apie pagonių, žydų bei žydų vadovų sąmokslą pulti ir užmušti juos akmenimis, gelbėdamiesi jie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes

7ir skelbė ten Dievo Žodį.

8Būdami Listroje, jie sutiko žmogų, kuris buvo luošas nuo pat gimimo ir niekuomet nebuvo nė žingsnio žengęs.

9Jis klausėsi Pauliaus pamokslų, o pastarasis stebėjo jį ir suprato, kad ligonis tiki, jog pasveiks.

10Taigi Paulius sušuko jam: „Atsistok!“ Žmogus pašoko ir pradėjo vaikščioti!

11Besiklausanti minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, sušuko (žinoma, vietiniu dialektu): „Šie vyrai yra dievai, bet turi žmogaus pavidalą.“

12Jie nusprendė, kad Barnabas esąs dievas Dzeusas, o Paulius – Hermis.

13Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas atgabeno jiems pilną vežimą gėlių ir minios akivaizdoje paruošė galvijus aukojimui prie miesto vartų.

14Bet Barnabas ir Paulius, pamatę, kas vyksta, su baime persiplėšė drabužius ir išbėgo, šaukdami:

15„Vyrai! Ką darote? Mes žmonės kaip ir jūs! Mes atnešėme jums gerąją naujieną, kviesdami liautis garbinus tas tuštybes, ragindami geriau melstis gyvajam Dievui, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas joje yra.

16Anksčiau Jis buvo leidęs tautoms elgtis, kaip jos nori.

17Bet Jis visa tai stebėjo. Jo liudytojai buvo geri darbai, tai yra siunčiamas lietus, gausus derlius, teikiamas maistas ir širdies džiaugsmas.“

18Bet vis tiek Paulius ir Barnabas negalėjo perkalbėti žmonių, kad jiems neaukotų.

19Po kelių dienų keli žydai, atvykę iš Antiochijos ir Ikonijaus, sukurstė žmones, kurie akmenimis apsvaidė Paulių ir, manydami jį esant mirusį, išvilko laukan už miesto.

20Kai tik tikintieji jį apsupo, jis pakilo ir grįžo į miestą! Rytojaus dieną kartu su Barnabu leidosi į Derbę.

21Jie ten skelbė gerąją naujieną ir įgijo nemaža pasekėjų. Jie vėl pasuko atgal į Listrą, Ikonijų, Antiochiją.

22Ten jie skatino tikinčiuosius stipriau mylėti Dievą ir savo artimą. Jie žmones padrąsino, kad šie tvirčiau tikėtų, nepabūgtų, kai bus persekiojami, priminė, jog į Dievo karalystę jie įeis tik tada, kai įveiks sunkius išbandymus.

23Paulius ir Barnabas taip pat paskyrė vyresniuosius kiekvienoje bažnyčioje ir meldėsi už juos, pasninkaudami ir pavesdami juos Dievui, kuriuo jie tikėjo.

24Tada per Pisidiją jie keliavo atgal į Pamfiliją,

25vėl mokė Pergėje ir leidosi į Ataliją.

26Pagaliau jie laivu išplaukė atgal į Antiochiją, kur Dievas jiems buvo pavedęs padaryti darbą, dabar jau pabaigtą.

27Sugrįžę jie sukvietė tikinčiuosius ir pasakojo, kaip Dievas per juos atvėrė tikėjimo duris ir pagonims.

28Antiochijoje jie išbuvo su tikinčiaisiais netrumpą laiką.