Iš kur atsiranda deguonis, kuriuo kvėpuojame?

Trumpas atsakymas

Vandenynai sukuria labai didelę Žemės deguonies dalį. Dažnai sakoma – maždaug pusę. Likusią dalį duoda miškai, žolynai ir kiti augalai. Tai suapvalinti apibūdinimai, o ne tikslus skaičiavimas, bet vaizdas aiškus: deguonis, kuriuo kvėpuojame, ateina iš mūsų pačių planetos vandenynų, miškų ir žolynų.

Jei tikėjaisi vienos vietos žemėlapyje, tokios nėra. Atsargos pasklidusios po visą Žemę, o didelė jų dalis ateina iš vandenynų, kurių dauguma mūsų retai matome.

Verta tiesiai pasakyti, kuo šis tekstas nėra. Tai ne mokslinė lentelė. Čia pateikti skaičiai yra kasdieniai įverčiai: vandenynai – maždaug pusė, likusi dalis – iš sausumos augalų. Kas nori tikslių skaičių, turėtų pasižiūrėti Žemės mokslininkų darbus. Mes norime pasidalyti vaizdu, nes vaizdą lengva įsiminti ir lengva už jį dėkoti.

Dovana, atkeliaujanti iš toli

Natūralu įsivaizduoti, kad deguonis, kuriuo kvėpuoji, ateina iš medžių už tavo lango. Tie medžiai svarbūs. Bet vėjai nuolat maišo atmosferą, todėl oras, kuriuo kvėpuoji šiandien, neseniai galėjo būti virš kito žemyno. Deguonis, kurį įkvepi, neturi adreso. Jis dalijamas iš vieno bendro dangaus.

Tai verta trumpo stabtelėjimo. Kažkur yra vandenynas, kurio galbūt niekada nepamatysi, ir miškai, kuriuose galbūt niekada nesilankysi. Šį rytą tavo kvėpavimas galbūt kai kuo jiems skolingas. Iš tų pačių šaltinių tuo pačiu metu semiasi apie 8 milijardai žmonių. Niekas nesiunčia sąskaitos ir niekam nereikia prašyti.

Įsivaizduok bendrus namus. Name daug žmonių naudojasi tomis pačiomis patalpomis, tuo pačiu vandeniu, ta pačia šiluma, ir niekas neveda apskaitos, kas ką sunaudojo. Žemė kiek panaši į tokius namus. Tai vieni namai su labai didele, maždaug 8 milijardų žmonių, šeima, ir oras yra vienas pirmųjų dalykų, kuriuos ji duoda.

Kodėl to retai pastebime

Pastebime tai, ko trūksta, o ne tai, kas yra visada. Kvėpavimas toks tolygus ir toks tylus, kad nutyla fone, ir daugelis žmonių praeina visą dieną nė karto apie jį nepagalvoję. Vis dėlto tai pirmoji dienos dovana ir paskutinė, ir ji nieko iš mūsų nereikalauja. Išbandyk nedidelį testą. Kitą kartą, kai ką nors skubiai darysi, paklausk savęs, kada paskutinį kartą galvojai apie savo kvėpavimą. Jei atsakymas toks, kad neprisimeni, tai normalu ir nėra dėl ko nerimauti.

Pastebėjimas ir yra visas kvietimas. Šią akimirką nereikia nieko spręsti. Tereikia pamatyti, kad tau duodama, vėl ir vėl, visą dieną. Tiek pakanka, kad pradėtum.

Ką tau gali duoti padėka

Dėkingumas buvo tirtas. 2003 m. Emmons ir McCullough straipsnyje, paskelbtame žurnale Journal of Personality and Social Psychology, žmonės, kurie reguliariai užsirašydavo, už ką dėkingi, dažniau pranešdavo jaučiantys geriau nei kontrolinių grupių žmonės. Tyrimas buvo ne apie kvėpavimą. Tačiau už kvėpavimą dėkoti galbūt paprasčiausia: jis visada yra, jis nemokamas ir jam nereikia ypatingos progos. Padėkai nereikia didelių žodžių. Jie gali būti trumpi ir tylūs: ačiū už šį įkvėpimą.

Kitas dalykas, kurį tyrė mokslininkai, – lėtas kvėpavimas: kai kurie tyrimai jį sieja su ramybės pojūčiu. Minime tai atsargiai ir nieko nežadame. Jei stabtelėsi, lėtai pakvėpuosi ir pagalvosi apie vandenynus bei miškus, padarysi paprastą dalyką, kurį daugelis žmonių apibūdina kaip raminantį. Štai nedidelis būdas tai išbandyti:

• Akimirką sustok ir lėtai įkvėpk.
• Pagalvok apie vandenynus, miškus ir žolynus, kurie padėjo šiam įkvėpimui atsirasti.
• Iškvėpk ir pasakyk ačiū savais žodžiais ir sava kalba.

Kiekvienas įkvėpimas – dovana iš mūsų bendrų namų. Jį pastebėti užtrunka vieną minutę.