Kokio pasaulio norime savo vaikams?

Paveikslas, kurį nešiojamės

Įsivaizduok pasaulį, kurį norėtum palikti vaikui paveldėti. Dauguma žmonių mato kažką panašaus: gyvus miškus, miestus, pakankamai tylius, kad girdėtum paukščius, ir gatves, kuriomis vaikas gali eiti nebijodamas. Paimkime 2040-uosius kaip tašką horizonte. Tai ne pažadas ir ne prognozė. Niekas nežino, ką atneš tie metai. Tai paveikslas, o paveikslas padeda pasirinkti, kuria kryptimi eiti.

Šis tekstas – apie tą kryptį. Jis nesako, kad pasaulis pasikeis iki kokios nors datos. Jis kviečia užduoti klausimą, kuris skamba didelis, o pasirodo esąs asmeniškas: kokio pasaulio norime savo vaikams ir kokį vieną dalyką galiu dėl jo padaryti šiandien?

Gyvi miškai, tylūs miestai, saugūs vaikai

Paimkime paveikslą dalimis. Pirmiausia gyvi miškai, nes miškai artimi mūsų kvėpavimui. Vandenynai duoda labai didelę Žemės deguonies dalį, dažnai sakoma, kad maždaug pusę. Likusią dalį duoda miškai, pievos ir kiti augalai. Kiekviename vaiko įkvėpime yra šiek tiek to darbo. Gyva planeta – ne abstraktus troškimas. Tai oras vaiko plaučiuose.

Antra – tylūs miestai. Tyla – ne tik triukšmo nebuvimas. Tai vieta, kurioje žmonės turi laiko vieni kitus pastebėti. Trečia – saugumas. Jį paprasčiausia įvardyti ir sunkiausia sukurti. Daugelis jaučia, kad vaikui ramiau ten, kur suaugusieji rūpinasi ne tik savo vaikais, bet ir vieni kitais.

Iš kur toks pasaulis ateina

Toks pasaulis neatkeliauja vienu sprendimu vieną dieną. Jis sudedamas iš mažų dalykų, kuriuos žmonės daro vėl ir vėl: kaip kalbame su kaimynu, už ką dėkojame, kur nukreipiame dėmesį. Tas pasaulis kuriamas iš to, ką darome kiekvieną dieną.

Žemėje mūsų yra apie 8 milijardai. Bet kurie du žmonės turi maždaug 99,9 % bendros DNR, tai plačiai kartojamas genomo institutų teiginys. Dalijamės ir oru. Vėjai nuolat maišo atmosferą, todėl oras, kuriuo kvėpuoji šiandien, neseniai galėjo būti virš kito žemyno. Vaikas kitoje planetos pusėje ir tavo vaikas, dukterėčia ar kaimyno sūnus kvėpuoja iš vieno bendro dangaus.

Štai keli maži žingsniai pradžiai:

• Kartą per dieną padėkok už savo kvėpavimą.
• Praleisk vieną ramią minutę su vaiku, be ekranų.
• Pastebėk medį savo gatvėje ir akimirką pastovėk šalia jo.

Kodėl pradėti nuo dėkingumo

Teisėta paklausti, ką bendra turi kvėpavimo minutė su miškais ir vaikais. Nieko, jei tikimės, kad ji pasodins medžius. Šis tas, jei klausiame, ką ji duoda ją išgyvenančiam žmogui. 2003 m. Emmons ir McCullough tyrime, paskelbtame žurnale Journal of Personality and Social Psychology, žmonės, kurie reguliariai užsirašydavo, už ką dėkingi, dažniau pranešdavo jaučiantys geriau nei kontrolinės grupės. Tai kuklus rezultatas, ir nežadame daugiau, nei jis rodo.

Daugelis žmonių tiki, kad dėkingumas už kvėpavimą pamažu virsta rūpesčiu vietomis, iš kurių kvėpavimas ateina. Tai neįrodytas dėsnis. Tai viltis ir pagrįsta priežastis pabandyti.

Pasaulis vaikams – tai kryptis, o ne prognozė. Į jį einame tuo, ką darome šiandien.